Jurgita Stankauskaitė. Savanoris iš Seinijos

Savanoris Kazimieras Liškauskas buvo 10-ojo pėstininkų Marijampolės pulko jaunesnysis puskarininkis. Kazimieras – Lauryno sūnus, gimęs 1878 m. Radžiūčių kaime (Seinų apskritis). Apie jo jaunystę žinių daug nėra, tačiau Jono Juravičiaus straipsnyje „Seinų ir Punsko krašto didvyriai“, publikuotame 2014 m. „Aušros“ žurnalo 5 nr., rašoma, jog Kazimieras „tikriausiai tarnavo ir caro armijoje – vien dėl to, kad Lietuvos kariuomenėje iš karto gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį, ir todėl, kad jo nėra kūrėjų-savanorių sąraše“. Pasirodo, jog tarnavusieji caro kariuomenėje ir tapę puskarininkiais negalėjo būti pripažinti kūrėjais-savanoriais. Kita vertus, „tokio amžiaus naujokai jau nebuvo šaukiami“, – rašė J. Juravičius minėtame straipsnyje.

Kazimieras Liškauskas pasižymėjo 1920 m. rugsėjo 4 d. kautynėse ties Gulbiniškių kaimu (netoli Suvalkų). Ten jis buvo sužeistas, bėgdamas perduoti svarbų pranešimą, tačiau ir kentėdamas didžiulį skausmą, paskirtą užduotį įvykdė. Matyt, jam prireikė gydytojo pagalbos, nes jo pavardė minima 10-ojo Marijampolės pulko gydytojo L. Kenstavičiaus prisiminimuose. Kazimieras buvo vienas iš 40 pulko vyrų, slaugomų pulko karo lauko „tvarstykloje“ Daugirdiškiuose, o po to Vievyje. Po trejų metų, 1923 metų liepą, už narsą mūšiuose su lenkais buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi.

Po kovų dėl nepriklausomybės grįžo į gimtąjį kaimą. Vedė Kotryną Misiukonytę, su kuria užaugino devynis vaikus. 2014 m. „Aušros“ 5 nr. parašyta: „Prieš trejus metus buvo dar gyvas vienas sūnus, gyvenantis Sangrūdos apylinkėje. Likusiai gausiai Liškauskų šeimai, jaunesnės kartos atstovams, senelio apdovanojimas Vyčio Kryžiumi buvo naujiena. Akivaizdu tai, kad Kazys Liškauskas buvo apdovanotas praėjus dvejiems metams po karo tarnybos pabaigos, tuo metu pakaitomis gyveno tai Lietuvoje, tai Lenkijoje, ir galbūt pats nebuvo informuotas apie karinės vyresnybės sprendimą“.

Kazimieras Liškauskas savo laiku ėjo kaimo seniūno pareigas. Jo marti Natalija Liškauskienė yra pasakojusi, kad „Lietuvai ir Lenkijai keičiant sienos liniją, Radžiūčių kaimas atsidūrė Lenkijoje. Tada Liškauskų šeima persikėlė į Lietuvos pusę ir įsikūrė Gunkliškių kaimelyje prie pat Lenkijos sienos“.

Kazimiero šeima 1941 m. buvo išvaryta į Lietuvą, į Kalvaičio ūkį Igliškėlių valsčiaus Margaravos kaime. Po metų persikraustė į Gunkliškius (Sangrūdos valsčius). Po ketverių metų, 1945 m. sausio 1 d. Kazimieras buvo suimtas ir nuteistas penkeriems metams lagerio. Mirė 1961 metais. Palaidotas Sangrūdos kapinėse. Įdomu, kad J. Juravičius, rašydamas apie Kazimierą Liškauską, kelia klausimą: „Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas – gal savanorio giminaitis?“. Taigi šiandien galima tai patvirtinti. Pasak Vytauto Liškausko tėvo, Kazimieras yra Vytauto giminaitis. Vidugiriuose gyvenantis Algirdas Liškauskas pasakojo, jog Kazimieras turbūt buvęs jo tėvo krikštatėvis. Jų šeimoje kalbėta, kad vienas iš Kazimiero sūnų buvo pakrikštytas Algirdu. Jis vėliau tapo muzikos mokytoju Kaune ir susilaukė dviejų sūnų. Liškauskų sename fotografijų albume yra šių berniukų nuotrauka. Deja, atsiradus neperžengiamai Lietuvos ir Lenkijos sienai, šeimų ryšiai nutrūko.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl