[…] Pirmoji namo patalpa nuo lauko durų buvo nemaža priemenė. Kairėje pusėje buvo švaresnis, nemažas kambarys, kur stovėjo lovos. Iš to kambario buvo galima patekti į virtuvę. Joje stovėjo pečius iš plytų, ant kurio motina virdavo valgyt, ir dvi medinės lovos. „Acimenu, kad vienų žiemų vienoj lovoj miegojom keturiesia“, – vaikystės prisiminimuose braidžiodama pasakojo Onutė. Iš virtuvės buvo dar vienos durelės, vedančios į patalpą su labai dideliu – dar vokiečio Eiklerio pastatytu – pečiumi ir mažyčiu langeliu. Šiame pečiuje motina Aleksandra kepdavo duoną, o palubėje kabindavo lašinius. Šią patalpą namiškiai vadino Vito stuba, nes čia miegojo dėdė Vytautas. Įdomiausia, kad vaikai nesuprato, kad čia du žodžiai „Vito stuba“, rašomi atskirai. Jiems tai skambėjo kaip vienas žodis „Vitostuba“.
Į Vytauto stubą buvo galima įeiti iš virtuvės ir iš priemenės. O nuo lauko durų prie įėjimo buvo maža saldzi kamaraitė. Tai buvo pati mėgstamiausia vaikų patalpa, kurioje visuomet stovėjo mamos uždirbti pilni buteliai medaus ir didelis rūdinis puodas mėlynių uogienės. Kiekvieną vasarą mėlynių rinkti važiuodavo į Krasnapolio girias ar Smalėngirį, kad visi turėtų ko nors saldaus užkrimsti.
Įdomu, kad seniau medų laikė buteliuose, o juk nelengva iš siauro kaklelio ištraukti vaikų numylėto saldumyno. Tuomet Markevičių vaikai atsinešdavo „nudrožtų riešutojo pagalį ir sau laižai, kiek pagaliu užkabini. O paskui mama randa medaus bonkoj pribadzyta…“, – iš juoko negalėdama pasakojo Onutė.
Už trobos prie pačios Stankauskų ežios, kur dabar aukštos eglės auga, tėvas Juozas augino kanapes. Šios trobos vidaus sienoje prie įėjimo Markevičių vaikai buvo radę labai daug šovinių, kuriuos matyt buvo paslėpęs vokietis Eikleris. Bet tai ne visi vaikų radiniai. Vieną kartą tėvai išėjo į laukus dirbti ir paliko namuose Kazimierą su penkiamete Onute saugoti miegančios Elės. Berniukas neištvėrė troboje ir išeidamas į kiemą parėmė lauko duris šluota, kad tik Onutė nepabėgtų ir nepaliktų mažosios sesutės. Kasinėdamas po vyšnia kieme, jis iškasė pavojingą sprogmenį. Suprato, kad tai bomba ir nubėgo pas tėvus. „Mama pasakojo, kap Kazys atlėkė pas mus visas pajuodavis ir sako: „Bombų iškasiau!“
Tuo metu, kai Kazys bėgo pas tėvus, Onutė pažvelgė pro langą, norėdama pasidomėti, ką veikia brolis. Tačiau kiemas buvo tuščias. Onutė išsigando. Negalėjusi išeiti pro duris, sumanė atsidaryti nedidelį langelį. Žinojo, kad palikti sesers jai nevalia. Šiaip ne taip išsinešė suvystytą kūdikį rankose ir patraukė laukų link. „O sunki toj Elė!…“, – pasakojo Onutė. Tėvai jau ėjo namo ir pamatė dukrą su kūdikiu ant rankų. Tai dar gavo pylos, kad vaikas vaiką neša. Parėjo visi namo ir užsidarė stuboj. „Mama net verkė iš stroko, ba toj bomba nebuvo išsprogus. Nežinau, ar tėvas pagelbos šaukėsi pas kaimynus, ar kap, alia tį kų šnekėj, kad raikia bombų atkraipc, o mama in ašaras, kad neišneštų visų. Žinau, kad kiba kreipėsi in valščų ir tį kas atvažau ir jų paėmė“. […]
Tai tik ištrauka iš mano brangių kaimynių šeimos istorijos, kurią su malonumu skaitau ir skaitau. O bus dar daugiau. Bet jau ne čia, o mūsų tėviškės knygoje…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
