Ir dienoraštis – istorijos liudininkas

Punsko valsčiuje esančiame Šlynakiemio kaime 1949 m. gruodžio 15 d. žuvo du Lietuvos partizanai – Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Vytautas Prabulis-Žaibas. Šių didvyrių istoriją žino kiekvienas mūsų kraštietis, o sukurtas filmas „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ padeda dar labiau įsijausti į ano meto įvykius.

Pati esu iš Šlynakiemio kaimo ir ši istorija man nesvetima. Atrodo, keista vaikščioti tais takeliais, kuriais seniau keliavo partizanai. Užsukdama į jų žuvimo vietą vis prisimenu senelio pasakojimus. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išgirsti įdomias tų laikų istorijas iš įvykių liudininko lūpų. Senelis pasakojo, jog promočiutė rašė dienoraštį, į kurį sugulė ir jos prisiminimai apie partizanus. Žinojau, kad originalo tikrai nesurasiu, nes jis buvo paskolintas ir negrąžintas, bet močiutė minėjo kažkur buvus dienoraščio kopijas.

Visai neseniai su močiute ir seserimis tvarkėme spintas ir giliai tarp senų knygų suradome spausdintus lapus. Tai buvo promočiutės dienoraščio kopija – dar vienas „gyvas“ anų laikų įvykių liudijimas. Štai ką jame parašė mano prosenelė Petronėlė Savickaitė.

-1-

Čia parašysiu apie savo gyvenimo praeitį, ba jau nemažai esu pergyvenus, tai noriu prisimint. Aš esu Savickaitė Petronėlė. Iš mūsų šeimos tik viena likau. Buvau septinta – jauniausia šeimoje. Brolis Jurgis buvo vyriausias, o paskui sesuo Anelė. Ji jauna apsiženijo su Agurkių Jonu iš Šlynakiemio. Nuėjo į labai gražų ūkį ir gerai gyveno. Buvo gražūs trobesiai, stuba didelė su daug kambarių. Pas Agurkius buvo mokykla, tai ten ir mokytojas gyveno. Agurkiai gyveno gerai, ale neturėjo savo vaikų. Žemės buvo daug, 30 hektarų, o dirbt nebuvo kam, tai samdė du bernus ir dvi mergas. Geras algas mokėjo, tai darbininkų netrūko.

-2-

Aš gyvenau pas savo tėvą, brolius ir seseris, ba mano mama mirė, kai man buvo 13 metų. Laikas bėgo, visi vyresnieji apsiženijo. Ir aš kavalierių turėjau savo kaime, bet su juo neapsiženijau. O kai kilo karas, tai visi samdyti Agurkių darbininkai pasitraukė, nes nebuvo kaip išmokėti algų. Štai taip mano sesuo su vyru liko vieni. O Agurkių sesuo buvo ištekėjusi Lietuvoj ir turėjo nemažą šeimą, jau užaugusius vaikus. Vienas iš jų, vyriausias Valinčių sūnus Alfonsas, atėjo pas Agurkių dėdę. Šis juo labai džiaugėsi ir vis prašė, kad pas juos liktų. Na, ir liko. Tuoj sesuo Agurkienė pasikvietė mane ir supažindino su tuo svečiu.

-3-

Buvo jaunas, aukštas ir gražus vyras, vardu Alfonsas. Tuoj susipažinom ir vienas kitam patikom. Sesuo Agurkienė paruošė skanius pietus. Buvo sekmadienis. Mes visi keturi sėdom pietauti. Valgant Agurkis sako:

– Jeigu jūs vienas kitam patiktut, tai mes su žmona norėtum, kad jūs abudu su mumis gyventut.

Tuoj Alfonsas manęs paklausė, kaip yra. O aš atsakiau patvirtindama, kad jis man patinka. Tada dėdė Agurkis pasakė Alfonsui, kad jis su teta mus abudu pasilieka ir duoda rūpintis ūkiu. Po tokio gražaus ir mielo pasikalbėjimo praėjo tik viena diena. Ir atėjo baisi diena. Tai buvo antradienis.

-4-

Žiūrim, į kiemą įvažiavo tokia kariška juoda mašina, o joje keturi žmonės. Vienas tuoj paklausė:

– Czy tu Jan Ogórkis? [Ar čia gyvena Jonas Agurkis?]

– Taip, jis čia gyvena.

Liepė eiti į kambarį. Tuoj pradėjo kamantinėti: „Ar čia buvo mokykla, mokytojas ir kur jis išvažiavo?“, „O radiją ar jis turėjo?“, „O tu ar turėjai?“, „Kur dėjai, ar atidavei valdžiai?“.

– Esi areštuotas.

Įsisodino Joną Agurkį į mašiną ir išsivežė į Suvalkus, į kalėjimą. Mano sesuo Agurkienė labai verkė ir manęs prašė, kad mes važiuotum jo ieškot. Nuvažiavusios į Suvalkus, mes jį suradome.

-5-

Jį labai tardė ir mušė. Pasakė, kad yra vienas išsigelbėjimas – užsirašyt ir važiuot į Lietuvą. Palikt čia ūkį, o ten bus duotas geresnis. „Reikia rytoj atnešt tokį raštą, kad savo noru užsirašai važiuot, tai jau rytoj būsi paleistas.“ Tada jo žmona gavo tokį pareiškimą iš delegatų ir jį paleido. Už trijų dienų viską paliko, nes paimti galima buvo tik padvadą, arklį, savo drabužius ir paklodus. Visa kita reikėjo palikti. Nuvežė 5 km už Šakių. Gavo naujus trobesius, geros žemės. Kaimynai buvo geri lietuviai, o pats ūkelis buvo vokiečio. Atėjo žiema. Mudu su Alfonsu Valinčiumi nuėjome į bažnyčią ir paėmėme šliūbą. Po vestuvių tuoj jau ir pavasarėlis atėjo. Tada grįžo mūs ūkio šeimininkas vokietis ir sako:

– Jus veš prie Vilniaus.

-6-

Ir mumiem atnešė šaukimą, kad pasiruoštum važiuot į Vilniaus kraštą. Tas viršininkas, kuris skirstė žmonėms vietas, buvo mūs pažįstamas, tai mums paskyrė vietą Simno valsčiuj. Patekom į tokį Kumečių dvarą. Tas dvaras buvo lenko pono. Mes labai džiaugiamės, ba buvome netoli namų. Lietuvoje turėjome ir savo žemės. Ta žemė ir dabar ten yra, tik jos niekas nedirba. Netrukus vokiečių šeima išbėgo. Naktį mes irgi į savo ūkį sugrįžome savo arkliais ir vežimu. Ir gyvenom savo namuose. Sugrįžus namo, netrukus mirė mano sesuo Anelė Agurkienė.

-7-

Viskas namuose buvo sunaikinta, ale kap atėjo pavasaris, vyras sėjo, o aš sodinau ir tvarkiau darželį. Po vienos nakties atsirado mano vyro brolis Sigitas Valinčius. Jis irgi buvo jau stambus vyras. Jį užmeldavo ir jis ėjo į darbą su kaimynu Drūčiuku Albinu. Jiems už darbą duodavo gerų malkų. Savo namuose buvom jau antrą vasarą, tai jau visko turėjom – ir kiaulių, ir paukščių. Buvo jau dvi karvės. Labiausiai džiaugėmės, kad turėjome savo arklius ir vežimą. O šiaip visokių dalykėlių mums padovanojo saviškiai ir šiaip geri žmonės. Mes susilaukėme mažos dukrytės.

-8-

Man buvo liūdnas tas pavasaris, ale džiaugiamės sulaukę dukrelės. Vyrai jau buvo atsėję laukus, ba buvo jau balandis. Aš išėjau tvarkyt darželių prie gonkų. Žiūriu, ateina pas mus koks vyrukas. Aš jį tuoj pažinau. Tai buvo Vitas Prabulis. Pasisveikinom. Netrukus jis paklausė, ar yra mano vyras Alfonsas. Pasakiau:

– Yra, aš tuojau jį pakviesiu.

Prabulis tiesiai jam pasakė:

– Žinai Alfo, mes iš ten jau turime bėgti. Ten jau pavojinga, ba jau ten daug pribėgo. Aš tau trumpai pasakysiu. Atėjau į Šlyno mišką ir apžiūrėjau vietą, kur galima pasistatyt slėptuvę, tai mes ateisime su draugu vėlai vakare ir viską aptarsime. O dabar aš skubu, ba jau reikia iš ten išbėgti. Matomės vėlai vakare…

-9-

Kai laukėme jų, aš paruošiau gerą vakarienę ir pasakiau savo vyrui, kad viskuo, kuo tik galės jiems padėtų, o aš irgi kuo galėdama padėsiu. Vakare atėjo V. Prabulis su savo ponu Jurgiu Krikščiūnu. Jis buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas. Tuoj ir vaišinomės, ir pradėjome kalbėtis apie reikalą. Jie sakė:

– Mes nuo šiandie norime būti jūsų trobose, ar duosite maisto? Mes būsime jūsų trobose, jūs nematysite mūsų, o mes jūsų, pakol išeisime į bunkerį.

Po to dar Krikščiūnas paklausė šeimininko Alfonso, ar bus lentukių ir kitų reikmenų bunkeriui pastatyt. Alfonsas pasake, kad visko yra, ale reikia jam tokio plano, kuris daug maža parodytų, kokios lentukės reikalingos.

-10-

– Aš tikiuosi, kad tą planą gerai suprasiu ir rytoj pradėsime jau dirbti, – sakė Alfonsas.

Kai mano vyras tik atsikėlė, iškart išėjo lupti lentukes nuo pašiūrės – mat jos sausos ir nestoros. Svarbiausia, kad ilgis tiktų. O kur reikės trumpesnių lentukių, tai yra pašiūrė, kur stovėjo maniežius. Jo dabar nėra ir nebus, tai galima bus pasinaudot medžiaga. Visa medžiaga buvo paruošta, liko tik slėptuvės vidų iškast. Tas lentukes darė ir paruošė pagal duotą pono Jurgio Krikščiūno planą.

-11-

Keturiese, abu partizanai ir mano vyras su broliu Sigitu Valinčiu, kasė bunkerį. Kai viskas jau buvo pastatyta ir įrengta, partizanai išėjo iš mūsų namų. Bet sutartis liko ta pati, kad ir toliau mes jiems duosime maisto, kokį davėme jiems būnant pas mus. O mano pusbrolis Vitas Prabulis sako:

– Petronėle, aš kai kada ateisiu pas jus.

Jie abu labai dėkavojo mums, tada atsisveikino ir pradėjome visi gyventi nauja tvarka. Toks gyvenimas truko visą vasarą – aštuonis mėnesius, ba jie pabaigoj gruodžio [1949 12 15 – red.] žuvo.

-12-

Iki to laiko jiems reikėjo suteikt visokią pagalbą. Kai reikėjo jiems vaistų, aš eidavau pas poną Romaną. Jis buvo labai geras senukas. Tada vaistų būdavo mažai, o aš gana dažnai nueidavau dinaturo (denatūrato), tai teko man aiškintis ponui Romanui, kam man jo tiek reikia. Aš jam pasakiau, kad turiu mažą dukrelę, kuriai su dinaturu naktį šildau pienuką. Iš tikrųjų jo reikėjo vyrams žibinti bunkery dieną, nes per dienas turėjo jame sėdėti.

Taip prabėgo vasarėlė ir tuoj jau gruodis atėjo. Artėjant šventėms, reikėjo pradėti joms ruoštis. Kadangi turėjome nemažą meitėlį, tai mes jį ir paskerdėme. Atėjo V. Prabulis ir manęs klausė, ar aš verdu tokią sriubą iš kiaulės kraujo. Pasakiau, kad mes visada, kai skerdžiam meitėlį, tai verdam tą sriubą ir kai norės tokių pietų, tegul praneša.

-13-

Ir pranešė man Vitas, kad rytoj, ale vėliau. Dienos neprisimenu. Gal buvo antradienis. Aš labai stengiausi viską gerai pagamint. Kai jau viskas buvo paruošta, mes su Alfonsu laukėme jų ateinant. Vėlokai atėjo, ale visi linksmi, patenkinti susėdome prie mažo stalelio. Labai skaniai užvalgėme ir džiaugėmės, kad vasara gerai prabėgo. Dar visi pasikalbėjom, bet man pradėjo verkti dukrytė. Jie padėkojo mums už skanius pietus ir nuėjo sakydami, jog turi daug rūpesčių. Pusbrolis Prabulis mane apsikabino ir išbučiavo žandus labai dėkodamas už viską.

-14-

Tada padaviau kepalą duonos ir rūkytų lašinukų, ir jiedu dėkodami išsiskubino į savo bunkerį. Visi nuėjome miegot, nes buvome labai pavargę. Tai buvo jų paskutinė vakarienė mūsų namuose… Kas galėjo apie tai tada pagalvot?..

Namie tada buvom aš, mano vyras Alfonsas, jo brolis Sigitas, na, ir dėdė – mano švogeris Jonas Agurkis. Žiūrim pro langus, kad daugybė kareivių. Ir netoli mūs stubos apkase sėdi kareivis, atkišęs šautuvą į stubos pusę. Buvo jau kokia aštunta valanda. Mes visi išsigandę sėdėjome virtuvėje.

-15-

Visi vyrai buvo išvaryti į kiemą ir jiems liepta imti kokius įrankius. Kieme jie rado kabantį patvartėj kanabėką, o jis geras buvo lupti iš vežimo mėšlą. Kiti net neprisimenu, kokius įrankius turėjo. Buvo privaryta ir daugiau kaimo vyrų. Visus civilius vyrus apstatė apie bunkerį, o kariuomenė stovėjo atokiai. Kadangi mano vyras Alfonsas Valinčius turėjo tokį gerą įrankį lupt, tai jį pastatė prie bunkerio angos ir jis pirmutinis viską gerai matė. Kai priėjo pirmas kareivis, sako Alfonsas, kad išgirdo tik bum ir tuojau kitas šūvis. O tas, kuris ėjo pirmutinis, į velnią panašus, griebė ir atidarė bunkerio angą. Iš tos angos pakilo tokia balta migla.

-16-

O mane su kanabėku greičiau varė draskyti tą vietą, kur gulėjo Krikščiūnas, ale jis jau buvo negyvas. Atvažiavę daktarai jį gaivino ir greit įsidėjo į pagelbinę. Deja, Krikščiūnas mirė dar būdamas pagelbinėje. Visus civilius išvarė, o mano švogerį Valinčių saugojo du kareiviai. Mano vyrui Alfonsui V. liepė su tuo kanabėku baigti draskyti bunkerį. Paskui priėjęs kareivis liepė iškelti negyvą Prabulį. Jis buvo labai kruvinas, tai du kareiviai ėmė jį už kojų, o man liepė imti už tos kruvinos galvos. Mes jį iškėlėm šalia bunkerio. Tada kareivis paklausė, ar aš turiu arklius ir vežimą. Pasakė, kad turiu vežti Prabulį į Šipliškes. Atsakiau:

– Dobže (gerai) <…>

Tai ne paskutinis dienoraščio lapas, o ir taško nėra. Labai gaila, kad neteko man skaityti originalo. Todėl patariu jums nuoširdžiai, kas turite prosenelių ar senelių, kurie dar atsimena daug gyvosios istorijos įvykių ir nori pasakoti, klausinėkite, užrašinėkite. Tada nereikės ieškoti originalų – kaip man, originalus rašysite jūs – tai, ką girdėsite iš liudininkų lūpų.

Monika Valinčiūtė, punskas.pl