Sigitas Birgelis, punskas.pl
Š. m. rugsėjo 11 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje buvo įamžintas pirmosios ir tarpukariu vienintelės Lietuvos moters diplomatės Magdalenos Avietėnaitės atminimas – vienai ministerijos posėdžių salių suteiktas M. Avietėnaitės vardas.
Magdalena priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų, Lietuvių katalikių moterų draugijoms, vadovavo Lietuvos skaučių užsienio sąjungai.
2023 m., minint M. Avietėnaitės 130-ies metų gimimo sukaktį, M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune buvo atidaryta paroda „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja.“ Vėliau paroda buvo atvežta į M. Avietėnaitės gimtąjį kraštą, Kalvarijos savivaldybės viešąją biblioteką. Apie parodą 2023 m. mūsų portale rašė Kostas Leončikas (Tolima – artima Magdalena Avietėnaitė).
Magdalena Avietėnaitė gimė 1892 m. gruodžio 22 d. Brazavo kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, ūkininkų Adomo Avietėno ir Magdalenos Paulionytės šeimoje. 1899 metais Avietėnai emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Šeima įsikūrė Masačusetso valstijoje, netoli Bostono.
1909 m. M. Avietėnaitė, baigusi Vusterio aukštesniąją mokyklą, pradėjo lankyti filologijos kursus, dirbo miesto bibliotekoje, vakarais dėstė anglų kalbą. Tėvai, matydami dukros gabumus, paėmė iš banko paskolą ir išleido Magdaleną į prestižinį Ženevos universitetą Šveicarijoje studijuoti literatūros ir filosofijos.
1914 m. diplomą gavusi Magdalena sugrįžo pas tėvus į Vusterį. Ji iš karto pasinėrė į lietuvių kultūrinį gyvenimą. 1914–1920 metais redagavo laikraštį „Amerikos lietuvis“. 1917 m. išleido dvi istorines knygas: „Didžioji Prancūzijos revoliucija“ ir „Istorija žymiausių Europos tautų, dalyvavusių didžiojoj karėj“.
Fot. Emile Rahm. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė
Kai 1918 m. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės Aktą, M. Avietėnaitė nusprendė grįžti į tėvynę. Ji jautėsi Lietuvai būsianti labiau reikalinga nei provincialiame Vusteryje. Lietuvon sugrįžo 1920 m. Magdalena laisvai kalbėjo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. To meto Lietuvoje angliškai kalbančių valstybės tarnautojų labai trūko.
Magdalena buvo priimta į Užsienio reikalų ministeriją, pirmiausia – į vertėjos ir šifruotojos, vėliau – slaptojo archyvo tvarkytojos, konfidencialiosios sekretorės pareigas. Iš karto atsiskleidė jos gabumai. Lietuvos valdininkai, pastebėję Magdalenos talentą, ją užvertė darbais, kurie statė ant bėgių visą Lietuvos valstybės diplomatiją. 1924 m. ji ėjo ELTA (Lietuvos telegramų agentūros) vadovės pareigas. Modernizavo agentūros darbą, klausėsi užsienio radijo stočių žinių, versdavo jas į lietuvių kalbą. Visą laiką turėjo kovoti su tyliu vyrų nepasitikėjimu. Moters darbas atsakingose pareigose buvo suvokiamas kaip atrakcija arba nesusipratimas. 1924 m. Berne vykusiame Europos telegrafų agentūrų atstovų susitikime Magdalena buvo viena tarp 32 vyrų.
1926 m. M. Avietėnaitė buvo paskirta Spaudos biuro vadove. Eidama šias pareigas, ji organizavo Lietuvos meno parodas Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Geteborge, Čikagoje, Paryžiuje, Niujorke. Iš jų pasaulis sužinodavo apie Lietuvos meno, ekonomikos ar politikos laimėjimus.
1938 m. M. Avietėnaitė tapo Spaudos ir informacijos departamento direktore. Šias pareigas ji ėjo iki sovietų okupacijos. Tarpukariu M. Avietėnaitė buvo bene vienintelė moteris, turėjusi aukščiausio lygio valstybės tarnautojo kategoriją.
Diplomato tarnyba tuomet net ir demokratinėse valstybėse buvo vyrų prerogatyva. Nenuostabu, kad XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos diplomatai taip ir neišdrįso žengti reikšmingo žingsnio – vienu iš Lietuvos diplomatų paskirti moterį. Lietuvos atstovas Jungtinėje Karalystėje K. Bizauskas ministro siūlymą vadino nerealiu. Visi diplomatai vienbalsiai atmetė M. Avietėnaitės kandidatūrą. Sulaukus tokio pasipriešinimo iš vyrų, M. Avietėnaitės kelias karjerai diplomatinėje tarnyboje buvo užkirstas.
1940 m. birželio 17 d., pradėjus veikti marionetinei Justo Paleckio vyriausybei, M. Avietėnaitė pasižymėjo didele drąsa valstybės žlugimo akivaizdoje. Ji, rizikuodama savo gyvybe, iš Užsienio reikalų ministerijos išnešė slaptųjų bylų archyvą, kurį vėliau perdavė Lietuvos valstybės archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui.
M. Avietėnaitė kritiniu momentu prisidėjo ir išsaugant dalį Lietuvos aukso. Iš karto po Lietuvos okupacijos Sovietų Sąjungos pareigūnai siekė perimti Lietuvos bankui priklausančias atsargas užsienio bankuose. JAV įšaldė Lietuvos aukso atsargas, atšaukė JAV pasiuntinį, uždarė JAV atstovybę.
1940 m., sovietams likvidavus Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, M. Avietėnaitė buvo atleista iš pareigų. Ji įsidarbino Vilniaus universitete, kuriame dėstė anglų kalbą.
Antrajam pasauliniam karui baigianti Magdalena pasitraukė į Vakarus. Iki 1947 m. karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje ėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinės sekretorės pareigas. 1949 m. iškeliavo į JAV, kur įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą, dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, dėstė keliuose koledžuose.
1964 m., išėjusi į pensiją, Magdalena apsigyveno seselių vienuolių namuose Putname. Kol leido regėjimas, tvarkė vienuolyno biblioteką, užsiėmė lietuviška veikla.
Magdalenos gyvybė užgeso 1984 m. rugpjūčio 13 d.
Už nuopelnus M. Avietėnaitė ne kartą pažymėta Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių apdovanojimais, tarp jų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio, Karūnos 3-iojo laipsnio (Belgijos Karalystė), Garbės legiono 4-ojo laipsnio (Prancūzija) ordinais.
