Seinų choro dalyvė Irena Vaznelytė-Choroškienė (g. 1949 m. Vidugiriuose) pasakoja:
„Mano tėvas mirė 1959 m. sausin, o man tų metų gegužin suvėjo cik 10 metų. Negalėjau miegoc, skaitėm su mamu knygas. Nebuvo da elektros, prie žibalinės lempos skaitėm. Paskui dainavom po biskio, kad cik nemislyc…
Pamenu, kap Baliūnienė važau in Sainus, tai paima užsukus ir mūs mamų. Tai parveža baltos duonos, tai kap pyragas, ot gardumas… Mama kepė duonų ruginį, alia norėjosi ir baltos. Tvarti buvo vištos, žąsys, avys, kiaulės. Buvo karvė. Arklio neturėjom. Tai kap pasamdo, tai paskui turi aic adzyrbc už arklį – ėj kapliuoc ir prie dūrpių. Aš, kap vyrausia, tai gaminau valgyc, ba namie buvo da metais jaunesnis brolis Juozas ir 4 metais jaunesnis brolis Vitas. Vaikystė nebuvo langva.
Daugiausia mumiem padėj Kastantas Vaznelių iš Vidugirių. Mama paci dalgiu apkerta rugių laukų, aš sugriebiu, paskui mama suriša pėdus. Abidzvi sustatom juos in rikes. Paskui mama, kap brolis paaugo, tai su juom ėjo kapliuoc in Dzeveciškės dvarų. Broliai jaunystėj išvažau an Slionsko, in kasyklas padzirbėc kiek. Mama mirė sulaukus 75 metų.
Mokinaus gerai Vidugirių mokykloj, visadu dainavau chori (po mamos turėjau gražų balsų) ir su broliu Vitu dainavom, vaidinom. Paskui ir Sainuose abudu prigulėjom priek choro ir vaidinom. O Vidugiruose tai mokino Kostas Sidaris dainų, Onutė Aleksaitė – šokių. O mes su Mili Krivonių tep mylėjom rašyc ailėraščus, tai pora tadu indėj in „Aušrelį“. Tai kokias dzaugsmas buvo!
Maža būdama labai sirgau. O paskui daug teko gydzycis, kap jau mokinausi Punsko liciejui. Auklėtojas buvo Juozas Vaina, tai tadu mūs klasėj buvo net 38 mokiniai. Da turu nuotraukų – visi su kalatais, baltais kaunierukais. An stancijos su puseseri Biruti Stankauskų ir Balytaiti gyvenom netoli liciejaus, pas Gibus. Mama atveža malkos, valgio, bulvių, morkvių, kopūstų, barštukų, mėsos. Gamino Gibienė skaniai.
Macyc nušalau, nor gal ir po tėvo toj liga likus buvo, tai aš apie 1965 metus susirgau plaucais. Mano tėvas irgi jaunas numirė dzovu, tai mama pasbijojo, kad ir man aršau nebūtų. Tai apklausė Belistoki kokį tai daktarį, paskui tynajus priėmė an pusės metų in ligoninį. Paskui in sanatorijų – pusantrų metų gydė Dziekanow Lesny. Man tep buvo liūdna toli nuok namų. Nei draugų, nei telefonų tadu, tai rašau laiškus ir pradėjau eilėraščus rašyc ir dienoraštį. Alia, sakau, per krauscymus tai kur nusmetė. Tynajus buvo ir mokykla mergaitėm, aš menkai lenkiškai mokėjau, bet inpratau. Tynajus buvo labai geras mokytojas Vitas Rėkus. Graita sužinojau, kad jis lietuvys, tai po pamokų pašnekydavo mani. Kilis irgi nuok mūs krašto, kiba iš Burbiškių.
Tep mokslus beigiau toli nuok namų. Grįžus dzyrbau Vidugirių bibliotekoj, paskui priek vaikų dzyrbau, Krasnavi parduotuvėj, o paskui kioskuose – Suvalkuose, Sainuose laikraščus pardavinėjau. Bet atsinaujino gal liga, gavau alergijų, astma kankino, išėjau in ankstesnį pensijų. Savo vaikų neturėjom. Dabar tai giminaicų dzvi mergaitės ca būna ir mokinasi Sainuose. Tai smagiau man, ba savo vyrų palaidojau prieš 5 metus.
Užrašė E. Pakutkienė, punskas.pl
