Pasakoja Anelė Degutytė-Vaicekauskienė (g. 1937 m.), kilusi iš Agurkių kaimo:
Nelangvas gyvenimas. Vaikystė da šokia tokia. Augau su dzviem broliais, alia abudu numirė. Vienas brolis, vyrausias, 11 metų už mani vyrasnis buvo, o kitas buvo jauniausias. Jis mirė mažas da, Agurkių kaimo kapinaitėse pakavotas. Tynajus sanovėj cik gimusius kavoj vis. Sasuoj išėj in marcas, o aš likau viena pas tėvus.
Vyras da su mano tėti kasė šulnius. Buvo saugiau, nor ir vyrasnis žmogus. O kap jau liko vienas, ne visadu galėj pasitikėc kitu – kas priiminėj, išsukdavo jo iškastų iš šulnio žamį. O vis be graižų kasė, rizikavo, kad gali žamė užvirsc. Alia lemcis visgi buvo tokia, kad ne žamė užgruvo, o nukrito jam an kupros sukamas viedras su žamėm ir suluošino jau likusiam gyvenimui. Nugarkaulis neacistatė ir liko prikaustytas visam laiku an vežimuko, ir man amžinas ligonis. Žmonės klausė: „Kode neaduodzi in senelių prieglaudų?”. Kap aš galėtau, gi jaunystėj prisiekiau prieš Dzievų, kad nepaliksim vienas kito, kad ir dzidelian vargi, bėdoj ir ligoj, tai kap aš galėtau… Va, kap cik an trumpo papuola in ligoninį, tai jau man neramu ir vietos nerandu.
O jis galybį žmonėm iškasis buvo šulnių, alia nuok tos nelaimės jau nereikėj daugiau kasc.
Mano vyras Antanas, kad ir luošas, bet niekad nesiskundė. Jau 30 metų neša kryžų. Negali vaikščoc, bet neguli išvien – vis ciek, kiek gali, tai nemažai nuveikia, ba rankos sveikos. Nenusimena, laiko bitukes. Nepasėdzi vietoj, juda kad ir su vežimuku.
Va, papasakosiu, kap jis sumisno suvaldzyc spiecų. Žinia, vasara – bitukės tuoj spiecasi, kap aciranda nauja motina. Tai jis insitaisė an medzo zvanų (varpų), kalvio darytų, kų seniau prieg rogių žiemon kabino (Žinot, kap važuoja, kad girdėtųsi ir nesusitranktų…). Tai kap pamato spiecų, paskambina tuom zvanu ir bitukės gražai sutūpia medzin. Niekur toli nelakia. Aš paimu motinėlį ir nunešu in avilį, o bitukės visos gražai sugrįžta – suveina avilin. Tai va, tas garsas zvano sutrukdo jų byzgimų, ir nebėga.
Va, kap išainu laukan, viskas vyro rankom – tvoros aplink trobų tep gražai sanoviškai išpjautos, sudėci štakietai. Nor žinia, jau sanos tos tvoros ir mes jau sani, alia vis ciek dzaugsmas, kad da Dzievulis laiko an šito svieto ir pasidzaugiam viskuom, kuom galim.
Pasakyta, kad žmogus susitaiko su viskuom, ir su bėdu tepgi. Tai mumiem tep išėj. Nu kų padarysi, reikia toliau gyvenc… Ilgai negalėjau su tuom sustaikyc – nu, visciek reikėj priprasc ir apsiprasc, susitaikyc. Duktė vis kalbina rašyc prisiminimus. Nu, buvau pradėjus rašyc, alia aš per jautri, cik ašaras spaudza ir negaliu nieko parašyc, nutrūksta mislys ir cik liūdnumas ima… Alia dzaugiuos, kad vis ne viena – kap bebūtų, abudu tai vis paguoda vienas kitam. Kad ir kap liūdna būtų, raikia laikycis.
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
