Sigitas Birgelis, punskas.pl
Nelinksmos nuotaikos pribloškė 1992 metų Kristaus gimimo šventę. Vidugirių bažnyčia užrakinta, jos statyba sustabdyta, vyskupo dekreto, atšaukiančio Vidugirių parapijos steigimą, kaip nebuvo, taip nėra. Punsko parapijos taryba yra priversta imtis dar vieno drastiško žingsnio – sustabdyti kalėdojimą!
Greitai bėga laikas. Sunku patikėti, kad nuo tų įvykių prabėgo jau 30 metų. Per tą laiką išaugo nauja karta, nebeprisimenanti tų painių įvykių ir pamokančios istorijos. Konfliktas, kuris kilo Vidugiriuose, šiandien ne vienam gali būti nesuprantamas. Nagi, kaip Dievo šventovė gali tapti nesutarimų ir neapykantos namais? O vis dėlto.
Kun. Ignas Dzermeika Vidugirių šventovę norėjo skirti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui (jis buvo švenčiamas 1987 metais). Deja, vietoj laimės ir žmonių dėkingumo, šie statomi Dievo namai atnešė kunigui tik ašaras, nuoskaudą ir neviltį.
Buvęs Punsko parapijos vikaras Marius Talutis rašė: „Vidugirių palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio koplyčios istorija tokia pat paini ir dramatiška, kaip ir paties arkivyskupo Jurgio gyvenimas, nes ir vienai, ir kitam teko nelaimė tapti nesusipratimų ir tautinių konfliktų aukomis. Tačiau kančia grūdina, skaistina, šventina. Todėl kančios vyras arkivyskupas Jurgis Matulaitis – lietuvių tautos palaimintasis, šiandien plačiai pažįstamas ir mylimas ne tik Lietuvoje, o Vidugirių koplyčia toliau tvarkoma ir kelia žmonių širdis Dievo link, suburdama juos ne tik maldai, bet ir darbui“[1].
Vidugirių koplyčios pradžia sietina su kun. Igno Dzermeikos atėjimu į Punską. Pirmaisiais klebonavimo metais, kaip žmonės pasakoja, jam žiemą teko vežimu važiuoti į Vidugirius pas ligonį. Kunigui kelionė pasirodė labai ilga, sušalo ir suprato, kaip sunku žmonėms sekmadieniais atvykti į bažnyčią. Turbūt tada jam gimė mintis įgyvendinti savo gyvenimo svajonę – tapti šventovės statytoju.
1985 m. spalį, gavus vyskupo palaiminimą, Rudžių finansinę paramą ir vietą (Pečiulių sklype), prasidėjo darbai.
Klebonas nesikonsultavo su vietos gyventojais, neparodė jiems statybos planų. Vieni klausinėjo, kodėl koplyčios pamatai tokie dideli, kiti šmaikštavo, kad jie kasami po gabaliuką, kad niekas nesuvoktų, kokia didelė bus koplyčia. Pasigirdo gandų, kad prie koplyčios planuojama statyti kleboniją ir ūkinius pastatus. Klebonas patvirtino, aiškino žmonėms, kad ateityje koks vikaras galės tenai „persirangc ar pernakvoc, o ūkiniame pastate točką pasdėc.“
1989-aisiais, dalyvaujant Lomžos vyskupui J. Pecui (J. Paetz), koplyčia buvo pašventinta. Statybos pabaigos reikėjo dar palaukti, nes ji net stogo neturėjo.
Po metų kitų per visą kraštą nuvilnijo gandas, kad Vidugiriuose kuriama nauja parapija. 1992 m. kunigas Zenonas Parakevičius Vidugiriuose pradėjo ieškoti sau kambario. Kilo įtarimų, priekaištų, augo nepasitikėjimas kunigija. Žmonės nesuprato, kodėl ir kam čia reikia parapijos?
1992 metais vienas Punsko Žolinių vainikas vaizdavo Vidugirių koplyčią su užrakintomis durimis. Tai buvo tarsi pranašystė to, kas įvyks. Maždaug po savaitės Vidugirių koplyčios durys buvo perrištos grandine ir užrakintos spyna. Kai po poros dienų grandinė buvo nupjauta, žmonės duris užstatė metalinėmis sijomis. Tai įvyko rugsėjo 4 dieną su vyskupo Pauliaus Baltakio žinia ir pritarimu. Tų pačių metų lapkritį parapijos taryba susitiko su P. Baltakio sekretoriumi kun. Edmundu Putrimu, kuris po susitikimo parašė Vidugirių parapijos steigimo klausimu laišką Elko vyskupui E. Ziembai.
Petras Staskevičius, tuometinis Punsko parapijos tarybos pirmininkas, taip prisimena tuos įvykius.
„Per daugelį metų kun. prelatas Dzermeika į klausimą, ar nemanote Vidugiriuose steigti parapijos, visada tvirtai atsakydavo, kad niekada to nebus. Vidugiriuose bus Punsko parapijos pagalbinė bažnyčia, kurią aptarnaus Punske dirbantys kunigai“[2].
Per visą dešimtmetį klebonas nei karto nesikonsultavo su taryba dėl bažnyčios statybos. Kita vertus, per tą laikotarpį tebuvo sušaukti tik 3 susirinkimai.
1992 metų liepos 12 dieną Petro Staskevičiaus iniciatyva buvo sukviesti visų parapijos kaimų atstovai (dalyvavo apie 33 žmonės). Susitikime konstatuota, kad dabartinė taryba yra bejėgė, nes joje tik 5 žmonės, pasiūlyta rinkti naują. Buvo išrinkta 17 asmenų taryba (13 lietuvių, 4 lenkai), kuriai vadovavo Kreivėnų kaimo ūkininkas Petras Staskevičius. Liepos 19 dieną naują tarybą patvirtino kun. prelatas I. Dzermeika. Susitikimo protokole įrašyta: „Kun. prelatas pareiškė, kad neturi jokių priekaištų dėl dabartinės tarybos sudėties ir ją patvirtino“. Po septynių dienų tarybą oficialiai patvirtino klebonas, o rugsėjo 12 d. pirmininką – Petrą Staskevičių – Elko vyskupas.
Paaštrėjus Vidugirių bažnyčios klausimui, rugsėjo 25 dieną taryba praplėsta iki 30 žmonių.
(Bus daugiau)
[1] Talutis M. „Vidugirių koplyčia“. Punsko parapija 1597–2017. Punsko „Aušros“ leidykla, 2017, p. 102.
[2] Birgelienė N. Kalėdojimas atidėtas. Aušra, 1993, nr. 1.
