Sigitas Birgelis, punskas.pl
Prie Dariaus ir Girėno paminklo Pščelnike išsaugojimo daug prisidėjo Gožovo vaivadijos kultūros ir meno direktorius Edward Korban bei Dolsko girininkas Piotr Niewiński.
„Ši vieta man ypač artima, – 1993 m. rašė Edward Korban. – Su ja susidūriau pradėdamas dirbti. Dažnai čia būdavau su skautais, kurie švęsdavo įvairias savo šventes. Čia pažinau nuostabų žmogų, ilgametį paminklo globėją Dolsko girininką Piotrą Niewinskį, kuris nuo 1947 metų visuomeniškai prižiūri ir rūpinasi paminklu. Įkūrus Gožovo vaivadiją aktyviai dalyvavau organizuojamose iškilmėse.
1983-ieji buvo visų darbų kulminacija – 50-mečiui restauruotas paminklas ir sutvarkytas jo ansamblis.
Šiandien su jauduliu prisimenu visus tuos įvykius. Prisimenu puikius žmones ir jų padarytus darbus. Daug kartų iš Suvalkų, Punsko ir Seinų atvažiuodavo pas mus į Gožovą. Algirdas Nevulis iš Seinų tik 1983 metais į Gožovą, Mislibožą ir Pščelniką buvo atvažiavęs gal 7 kartus.
Negaliu atsistebėti tokiais žmonėmis. Mūsų bendravimas virto draugyste. Aš pats kiek kartų esu arti Suvalkų, tiek kartų stengiuosi aplankyti savo draugus – Algirdą Nevulį iš Seinų, Eugenijų Petruškevičių iš Suvalkų ir Sigitą Paransevičių iš Punsko.
Važiuodamas keliu per Pščelniką dažnai užsuku į mišką nors minutei stabtelėti prie mūsų paminklo. Paminklas visada gražiai prižiūrėtas, aplinka švari. Tai reiškia, kad gausiai atsilankantiems šis didvyriško žygio simbolis labai brangus. Pati vieta, nepaisant čia įvykusios tragedijos, yra žavinga ir graži. Peizažas ir apylinkės panašios į kpt. Stepo Dariaus ir leit. Stasio Girėno numylėtą Lietuvą, kuriai aukojo savo skrydį. Taip jie ir parašė savo testamente: „Mes skrisime į Lietuvą! Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. „Lituanicos“ laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams. Šį savo skridimą aukojame Tau, Jaunoji Lietuva.“
Dolsko girininkas Piotr Niewiński daug dešimtmečių skyrė Dariaus ir Girėno paminklo priežiūrai.
Nuo 1947 metų jis buvo visų svarbesnių iškilmių, kurios vyko prie paminklo, liudininkas ir talkininkas. Tais metais, būdamas 18 metų, jis pradėjo dirbti girininku.
„Vieno pasivaikščiojimo metu miške, – pasakoja Piotr Niewiński – prie kelio į Pščelniką, radau keistą objektą. Tai buvo monumentalus dvigubo kryžiaus pavidalo paminklas ir graži liaudiška koplytėlė ant dailiai išdrožinėto stulpo. Nežinojau, ką jis simbolizuoja ir kam pastatytas.
Mislibožo žemės anksčiau priklausė Vokietijai, todėl man pasirodė, kad tai gali būti vokiečių palikimas. Nepaisant to, galvojau, kad negalima naikinti šio keisto radinio. Apie paminklą pranešiau Mislibožo girininkijai. Vyresnysis girininkas dar labiau įtikino mane ir net liepė saugoti šį objektą.
Taip prasidėjo mano pažintis su paminklu.
Stengiausi dažnai prie jo lankytis ir sužinoti, kam jis pastatytas. Apnaikintas miškas, sužalotos aukštos pušys vertė manyti, kad čia įvyko oro tragedija.
Paminklą lankė įvairūs žmonės. Tarp kitataučių daugiausia buvo lietuvių. Iš jų ir sužinojau, kad čia 1933 metais žuvo lietuviai lakūnai. Tada buvo kalbama, kad jie buvę vokiečių nušauti arba žuvę katastrofoje. Ne man šitai spręsti.
Laikas bėgo, o aš nuolat gyvenau Dolsko girininkijoje ir šeimininkavau miške, kuriame stovėjo paminklas. Lietuviai Feliksas Švagždys ir Viktoras Milaševičius, gyvenantys Rožanske, daug papasakojo apie garsų „Lituanicos“ skrydį.“
Pasak Dolsko girininko, sunkūs objekto globai buvo pirmieji pokario metai. Įvairūs žmonės vaikščiojo po miškus. Ieškojo visko. Išlupdavo metalą, šviną, reikalingą meškeriotojams ir medžiotojams, vogė spalvotojo metalo raides.
„1950-aisiais Mislibožo komunalinio ūkio darbininkai, – prisimena Piotr Niewiński, – vežimu atvažiavo paimti granito plokščių. Norėjo jas panaudoti statomiems namams. Turėjau juos net pagąsdinti – jeigu ardysią paminklą, imsiuosi šautuvo. Pasitraukė. Antra „tragedija“ šioje vietoje neįvyko.
1966 metais Vroclavo LVKD skyriaus veikėjai prie paminklo pritvirtino memorialinę lentą. Dabar lankantieji jau žinojo, kam paminklas pastatytas. Maždaug nuo to laiko prasidėjo mūsų miške kasmetinės iškilmės. Kartą po tokių iškilmių radau vieno oficialaus svečio pasakytos kalbos juodraštį. Tai buvo pirmasis mano vadovas. Tomis žiniomis naudojausi daugelį metų. Jos man buvo reikalingos, nes šeštajame dešimtmetyje ir vėliau Pščelnike padaugėjo svečių.“
Dolsko girininkas šį paminklą laikė „savu“. Stengėsi ateiti prie jo įvairiais metų laikais. Visada reikėjo ką nors patvarkyti. Mislibožo girininkijos valdžia sudarė jam sąlygas globoti šią vietą.
Laikui bėgant, sukaupė daug medžiagos apie Dariaus ir Girėno paminklą ir jo istoriją. Dokumentai ir nuotraukos buvo saugomi pas ūkininką Antoni Dombrowskį, kuris gyveno arčiausiai paminklo. Ši sodyba iškilmių metu virsdavo organizatorių būstine ir nuolatinio paminklo globėjo J. Senvaičio apsistojimo ir ilgesnių pobūvių vieta.
Metinių proga prie paminklo buvo rengiamos nuotraukų parodos. Dailės instituto studentas A. Glušauskas iš Vroclavo nupiešė paveikslų ciklą „Lietuvių paminklai Lenkijoje (pradedant Žalgiriu ir baigiant Dariaus ir Girėno paminklu Pščelnike) ir dalį savo kūrinių paliko iškilmių organizatoriams. Grafikų ciklą atsiuntė ir varšuvietis dailininkas Kazys Šveinauskas, vėliau apsigyvenęs Siedlcuose. Medžiagos buvo vis daugiau, todėl sugalvota Pščelnike įkurti Dariui ir Girėnui skirtą ekspoziciją, arba bent įrengti atskirą kampelį A. Dombrowskių sodyboje.
1989 m. Pščelnike buvo pastatyta klėtelė-muziejus, kur ir įrengta ekspozicija.
Koplytstulpis
Kaip jau minėjau, 1936 m. Lietuvos delegacija į paminklo atidengimo iškilmes atvežė ąžuolinį koplytstulpį, išdrožtą pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą. Jis buvo pastatytas šalia granitinio paminklo, toje vietoje, kur rastas Dariaus kūnas. Po daugelio dešimtmečių, 1982 m. spalio mėnesį, Antanas Pečiulis parvežė jį į Punską. Koplytstulpį galvota pastatyti kur nors Punske. Kadangi vandalai iš pakelių paimdavo drožinėtas figūrėles, koplytstulpis liko Juozo Vainos etnografiniame muziejuje.
Jo išvaizdą aprašė Juozas Vaina.
Pats stulpas yra maždaug 6 m aukščio, keturkampės nupjautos piramidės pavidalo, apačioje 20, viršuje 16 cm pločio, pagražintas įpjovomis briaunose.
Ąžuolas džiovinant supleišėjęs, todėl jame apie 20 įklijų nuo 52 mm iki 174 mm ilgio, nuo 3 mm iki 8 mm pločio ir apie 15 mm gylio.
Vienoje pusėje skersai stulpą kaltu išdrožta: 1933.VII.17. Kiek aukščiau granatos skeveldrų padarytos žymės iki 40 cm2 paviršiaus ir 27 mm gylio. Figūrėlės nukentėjusios nuo granatos skeveldrų. Stogelis dengtas trapecinėmis ąžuolo lentelėmis. Vienoje 81–94 cm ilgio ir 9,2 cm pločio lentelėje išlikusi skylė: 7,2 mm skersmens ir 14 mm ilgio kulka perėjusi per minėtą lentelę.
Muziejuje yra saugoma ir viena originali paminklo „k“ raidė, kurią padovanojo Pamario lietuviai.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
