Sigitas Birgelis, punskas.pl
Tęsiame pasakojimą apie Dariaus ir Girėno paminklą Pščelnike. Šį kartą dėmesį skirsime Juliui Senvaičiui, ilgamečiam Dariaus ir Girėno paminklo globėjui.
Varšuvietis doc. Bronius Mickevičius paminklo globėjams pranešė, kad į Stargardą grįžta paleidžiamas iš kalėjimo Julius Senvaitis, 1956 m. birželio įvykių Poznanėje dalyvis, daug metų kalintas griežto režimo kalėjimuose. Prašė jį globoti ir teikti jam reikiamą pagalbą. Doc. B. Mickevičius lankė Senvaitį kalėjimuose, rėmė pinigais ir siuntiniais, aprūpindavo lietuviška spauda – „Aušra“ ir laikraščiais iš Lietuvos.
Poznanės įvykiai mažai žinomi Lietuvos skaitytojams. Nedaug apie juos rašoma ir Lenkijoje, mažai kas įvairiomis progomis užsimena. 1956 m. birželio 28 d. 100 tūkst. Poznanės darbininkų išėjo į gatves, reikalaudami duonos ir laisvės. Manifestacija greitai virto ginkluotu pasipriešinimu komunistiniam režimui. Lenkų komunistinė valdžia prieš protestuotojus pasiuntė 10 000 ginkluotų kareivių ir 400 tankų. Žuvo 70 žmonių, per 500 buvo sužeista. Valdžiai šie įvykiai buvo tikras akibrokštas, todėl jos reakcija į protestą buvusi tokia brutali. Sukilimas vyko spontaniškai, niekas jo anksčiau neplanavo. Kovos buvo chaotiškos. Demonstrantai kovojo ne su okupantais, o su savo šalies kariuomene. Jos daliniams, skirtiems sukilėliams malšinti, vadovavo lenkų uniformomis persirengę sovietų armijos karininkai. Po sukilimo prasidėjo žiaurios represijos. Saugumas areštavo ir į kalėjimus uždarė tūkstančius žmonių. Tūkstančiai buvo nuvaryti į specialias stovyklas, kuriose buvo mušami ir gąsdinami. Lenkijos komunistiniai teismai jiems skirdavo nuo 3 iki 10 metų kalėjimo.
Poznanės birželis turėjo didelę reikšmę tolesnei įvykių raidai, nes po jų prasidėjo komunistinės sistemos erozija. Net tarp lenkų komunistų vis garsiau kalbėta apie būtinas permainas partijos vadovybėje, kad reikia apriboti priklausomybę nuo Kremliaus. Kai 1956 m. V. Gomulka (W. Gomułka) perėmė valdžią, „stalinistinis betonas“ nedrįso priešintis. Naujos viltys ir žmonių entuziazmas lėmė, kad 1956 m. birželio įvykių svarba liko primiršta kolektyvinėje Lenkijos visuomenės atmintyje. Antai jau laisvoje Lenkijoje apie šiuos įvykius yra parašytos ir išleistos tik trys knygos. Nedaug apie tai kalbama ir mokykliniuose vadovėliuose.
Kaip jau minėjau, ginkluoto pasipriešinimo avangarde buvo lietuvis J. Senvaitis. Jis Vakarų žiniasklaidoje tapo kone ginkluoto pasipriešinimo ikona. Kilus riaušėms, Senvaitis su bendražygiais perėmė atakuojantį tanką ir kovojo su lenkų kariuomene. Tai nufilmavo Vakarų žurnalistai ir parodė per savo televiziją. Lenkų saugumas, pasinaudodamas TV reportažu, lengvai susekė Senvaitį ir nuteisė jį 25 metus kalėti. Grįžęs iš kalėjimo, jis nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. J. Senvaitis daug metų globojo Dariaus ir Girėno paminklą Pščelnike. Jis už laisvę paaukojo asmeninę laimę ir gražiausius gyvenimo metus. J. Senvaičio pasiaukojimas liko istorijos neįvertintas ir yra užmirštas po šiai dienai.
J. Senvaičio seneliai Ona ir Antanas Senvaičiai turėjo 12 ha ūkį. Šeimoje užaugo keturi vaikai: Viktoras, Kazimieras, Jonas ir Antanas. Jauniausias Kazimieras buvo Lietuvos savanoris. Už dalyvavimą kovose gavo 14 ha žemės Paulionkos kaime, Kupiškio rajone. Jonas Senvaitis turėjo nedidelį 5 ha ūkį. 1938 m. mirė motina, o tėvas po metų vedė kitą. Iš šeimos dingo meilė ir šiluma. Julius ir jo brolis Vytautas vasarą tarnavo pas ūkininkus.
1941 m., būdamas 16 metų, niekam nesakęs, Julius pasitraukė iš namų. Tėvas paskelbė sūnaus paiešką. Po kurio laiko vokiečių valdžia Julių surado, suėmė jį ir uždarė į Šimonių kalėjimą. Kadangi jokio nusikaltimo nebuvo padaręs, kitą dieną jį turėjo paleisti. Julius nelaukė rytdienos. Jis išardė plytų kaminą ir pabėgo. Nukeliavo į Kauną. Čia gavo nakvynę pas vieną pagyvenusią moterį, lenkę. Julius apsistojo pas ją ilgesniam laikui. Važinėdavo su ta moterimi į turgų, padėdavo pardavinėti. Julius pas tą moterį išgyveno beveik trejus metus, kol juo susidomėjo vokiečių administracija.
Vokiečiai, sugavę Julių, privertė jį tarnauti vokiečių lietuviškame dalinyje. Slenkant frontui į Vakarus, jo dalinys traukėsi per Lenkiją. Vokiečiai liepė lietuviams kasti apkasus.
Julius pasirodė esąs didelis nenuorama. Jis vienam vokiečių karininkui pavogė arklio balną. Kitą kartą – ginklus, kuriuos už duoną ir lašinius atidavė lenkų partizanams. Ties Vysla besitraukiantį Juliaus dalinį apsupo rusai ir paėmė į nelaisvę. Juos laikė aptvertoje stovykloje, kažkur prie Vyslos. Į šią upę rusai belaisvius kas rytą varydavo praustis. Julius su keliais lietuviais sumanė, kad kai rytą juos nuvarys praustis, jie tarpusavy pradės muštis, o Julius, pasinėręs po vandeniu, bandys padaryti tvoroje skylę. Pabėgti pavyko. Bėgliai, gerokai nutolę nuo stovyklos, perplaukė Vyslą ir, pasisavinę civilių drabužius, nužygiavo į Dancingą (Gdanską).
Julius su draugais apsigyveno sugriautoje mokykloje, kurią patys susiremontavo. Iš vienos vietos atsinešė duris, iš kitos – langus. Vietoj lovos įsitaisė atsineštą iš darbovietės maišą. Po kurio laiko Julius perėjo dirbti į alaus daryklą.
1949 m. pabaigoje Juliaus laiškas grįžo, nepasiekęs tėviškės. Grįžo su apvaliu antspaudu ir užrašu: „Jūsų šeima žuvo Sibire.“ Julius tuo patikėjo. Žinojo, kad Lietuvoje vyko partizaninis pasipriešinimas okupantams.
Juliaus ieškojo sovietų valdžia. Pareigūnai manė, jog jis esąs Lietuvos miškuose, gal netoli namų. Rusų saugumas ne kartą buvo iškvietęs tėvą tardymui. Pastarasis įrodinėjo, kad sūnus seniai namuose negyvena ir jis su juo neturi jokio ryšio.
Saugumas tardė ir Juliaus brolį Vytautą, nes žinojo apie jų paskutinį susitikimą 1941 m. Žmonės pasakodavo, kad matę Julių nušautą aikštėje. Bažnyčios aikštėje sovietų saugumas guldydavo nukankintų ir nužudytų partizanų nuogus kūnus. Jie ten išgulėdavo keletą dienų. Ne kartą tėvas liepęs sūnui Vytautui eiti ir pažiūrėti. Jam daug kartų tekę žvelgti į negyvų partizanų akis. Vieną naktį įsilaužė net į kapinių koplyčią patikrinti, ar ne Julius ten pašarvotas. Partizanų kūnai buvę taip sudarkyti, kad negalima buvo iš veido atpažinti.
Pasibaigus partizaniniam judėjimui, namiškiai manė, kad Juliaus nėra tarp gyvųjų. Vėlinių dieną kapinėse šalia motinos, sesers ir tėvelio kapų jam uždegdavo žvakutę, o Kūčių vakarą minėdavo jo vardą.
Po daug dešimtmečių, atgimimo priešaušryje, 1988 m. Juliaus sesuo „Gimtajame krašte“ aptiko informaciją apie iškilmes Dariaus ir Girėno žuvimo vietoje Pščelnike. Straipsnyje buvo minimas kažkoks Julius Senvaitis. Visi spėliojo, kas jis? Koks Julius? Koks Senvaitis? Gal kas naudojasi jo duomenimis?
Kitą rytą brolis Vytautas su žmona sėdo į autobusą ir nuvyko į „Gimtojo krašto“ redakciją. Ten, susitikęs su žurnalistu Rimvydu Valatka, paprašė J. Senvaičio adreso. Dar tą pačią dieną parašė J. Senvaičiui trumpą laišką. Prašė, kad parašytų ką nors apie save.
Atsakymas atėjo po dviejų, gal trijų savaičių. Julius parašė, kad jis yra Vytauto brolis, kad ketina atvažiuoti į Lietuvą jo aplankyti.
Lietuvoje giminės Julių sveikino, lyg būtų sugrįžęs iš Anapilio.
Po metų Vytautas su žmona ir dukra Zita aplankė Julių Stargarde. Pasisvečiavę trečią dieną svečiai, šeimininkų lydimi, nuvyko į Pščelniką, kur aplankė Dariaus ir Girėno paminklą, padėjo gėlių.
Apie „Lituaniką“ Senvaičiai nedaug iki šiol buvo girdėję. Sovietmečiu spauda apie tai nerašė. Gražų įspūdį jiems paliko Juliaus pastatytas Dariaus ir Girėno atminimui muziejėlis su užrašu „Soldino miško paslaptis“. Muziejėlio viduje buvo įrengti du kambarėliai. Vienas buitiniams reikalams, su šaldytuvu, spintele ir kitais reikalingais daiktais, kitas – skirtas didvyrių atminimui. Jame kabojo lietuvių tautiniai drabužiai, juostos, buvo eksponuojama nuotraukos ir dokumentai apie didvyrius, Dariaus ir Girėno paveikslai, daugybė knygų iš įvairių valstybių. Buvo ir brolio išleisti Dariaus ir Girėno atminimui pašto vokai.
Pastatas buvo aptvertas gražia medine tvorele, takai iškloti betono blokeliais, darželyje žaliavo rūtos, jurginai ir kitos gėlės. Julius dažnai čia atvykdavo, nors nuo Stargardo jam reikėjo įveikti apie 80 km.
Vaivadijos paminklų konservatorius Julių paskyrė šio objekto visuomeniniu globėju. Šias pareigas jis ėjo nepriekaištingai. 1986 m. Kovų ir kančių paminklų apsaugos vaivadijos komitetas J. Senvaitį apdovanojo Sidabro medaliu.
Nors muziejėlis buvo nuošalioje vietoje ir niekam netrukdė, po kurio laiko atėjo įsakymas pastatą nugriauti. Juliui tai buvo didelis smūgis. Pašlijo jo sveikata.
Jis planavo gyvenimą, nesiruošė mirti. Mirė 1995 m. gegužės 28 d. Mirusiojo į paskutinę kelionę nelydėjo nė vienas miesto valdžios atstovas. Ne veltui Julius sakydavo, kad atvykęs į Uteną norėtų staiga numirti, kad jo palaikai galėtų rasti prieglobstį Lietuvos žemėje.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
