(Tęsinys)
Per 30 ir daugiau Lietuvos nepriklausomybės metų buvo įamžintų daug nusipelniusių žmonių, kovotojų už Lietuvos laisvę, tačiau nemažai yra tokių, kurie nesulaukė plačios visuomenės dėmesio ir pagarbos, kurių atminimo įamžinimu nepasirūpino vietos bendruomenės.
Apmaudu, kad tarp tokių žmonių iš dalies yra ir antrosios Aušros redaktorius, kunigas Lionginas Kunevičius.
Lukšiuose, kur jis keletą metų slaptai redagavo Aušrą, parapijos bažnyčioje kabo atminimo lenta su įrašu: Dėkojame Viešpačiui už du veiklius mūsų žemės švyturius kun. Antaną Tatarę (Totoraitį), pirmosios mokyklos Lukšiuose kūrėją, rašytoją ir pogrindinio leidinio „Aušra“ redaktorių, poetą kun. Lionginą Kunevičių.
Lukšių gyventojai Aušros leidėją prisimena ir jo darbais didžiuojasi. Kitaip nei Būdvietyje, kur L. Kunevičius ilgus metus kunigavo ir devynerius metus slaptai leido Aušrą.
Šiuo iškiliu žmogumi ir jo nuveiktais darbais nesidomi seniūnijos administracija nei Būdviečio seniūnė, nei pagaliau klebonas Gintautas Černiauskas.
Vietovėje, kur L. Kunevičius 9-erius metus slaptai redagavo Aušrą, nėra jokių atminimo ženklų nei bažnyčioje, nei šventoriuje, nei pačioje klebonijoje.
Iš Būdviečio kilęs bibliotekininkas, kraštotyrininkas ir spaudos darbuotojas Benjaminas Kaluškevičius prie paminklo Būdviečio krašto žmonėms Aušros leidėjui pastatė atminimo lentą. Prieš dvejus metus su dukra ir žentu ją atnaujino.
B. Kaluškevičius šių metų Vasario 16-osios išvakarėse, atvykęs į mūsų redakciją, su širdgėla pasakojo, kad vietos klebonas nesidomi nei parapijos istorija, nei savo pirmtakų gyvenimu. Prieš kelerius metus Kaluškevičius 100-osioms parapijos įkūrimo metinėms buvo parengęs lankstinuką. Klebonas pasakė „Nereikia“. Išvis jokio paminėjimo nereikia. Pasak Kaluškevičiaus, L. Kunevičiaus darbų atminimas nelabai rūpi nei klebonui, nei Lazdijų administracijai bei kultūros įstaigoms.
„Ką padarysi, turime valdžią tokią, kokią turime“, – atsisveikindamas konstatavo Benjaminas Kaluškevičius.
Būdvietyje dar galima sutikti pagyvenusių žmonių, kurie prisimena kunigą aušrininką ir jį gerbia. Anot jų, atminimo lenta turėtų kaboti garbingoje vietoje – bažnyčioje arba šventoriuje, bet ne kur nors ant tvoros, ne kaip atminimo lentelės 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams ir Vyčio Kryžiaus kavalieriams, kilusiems iš Būdviečio valsčiaus.
Kunigo L. Kunevičiaus narsumą ir ištvermę ginant Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę įvertino Lietuvos valstybė. 1999 metais jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
Šiek tiek žodžių norisi skirti kun. Lionginui Kunevičiui.
Aušrininko gyvenimas buvo susijęs su Alytumi. Šiame mieste jis žengė pirmuosius ir paskutiniuosius žingsnius, čia yra palaidotas.
Liongino tėvai Adelė ir Petras užaugino ir išmokslino penkis vaikus, du sūnus ir tris dukteris. Lionginas gimė 1932 m. sausio 18 d., šeimoje jis buvo ketvirtas vaikas.
1939 m. jis pradėjo lankyti Alytaus pradžios mokyklą. Karo metais (1943 m.) įstojo į Alytaus gimnaziją.
Iš Liongino dienoraščio galima spręsti, kad jis artimai bendravo su kunigu Pranu Šliumpa, kuris apsilankydavo Kunevičių namuose. Šliumpa palaikė ryšius su partizanais. Už tai buvo nuteistas ir kalėjo Sibiro lageriuose. Galbūt P. Šliumpa turėjo įtakos ir Liongino apsisprendimui tapti kunigu ir tarnauti tėvynei.
Nuo jaunų dienų būsimasis kunigas rašė eilėraščius. Juose vyravo gamtos tematika. Tai atsispindi ir eilėraščių pavadinimuose: „Pavasaris“, „Pavasario rytas“, „Žibuoklės“, „Vasara“, „Linelis“, „Žiema“, „Eglutė“ ir kt. Šiek tiek vėliau jų vietą užėmė patriotiniai eilėraščiai: „Liejasi kraujas, ištroškęs laisvės“, „Krenta mūs broliai dėl tėviškės meilės“.
1951 m. L. Kunevičius baigė Alytaus vidurinę mokyklą ir, nenorėdamas pakenkti seseriai Reginai ir broliui Česlovui, studijuojantiems medicinos mokslus, stojo ne į kunigų seminariją, bet į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti bibliotekininkystės. Kai sesuo ir brolis baigė studijas, Lionginas pasijuto laisvas. Jis jau 1953 m. tapo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos kleriku.
Pabrėžtina, kad Lionginas buvo vienas iš geriausių kurso klierikų, darbštus, pamaldus, draugiškas. Keletą metų buvo sienlaikraščio „Aukos keliu“ redaktoriumi, rengė seminaristų vakarones. Vėl pradėjo rašyti eilėraščius. 1957 m. parašė eilėraštį „Alumnų giesmė“, kuris tapo seminaristų himnu. Po Stalino mirties vyko trumpas atlydys, o paskui vėl buvo suiminėjami kunigai, ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius ir kiti. Buvo uždraustas ir jo sukurtas seminaristų himnas.
L. Kunevičius, gavęs kunigo šventimus (1958 m.), sielovados darbą pradėjo gimtojoje Dzūkijoje, Šventežeryje, kur pavadavo kleboną kun. K. Montvilą. Tais pačiais metais buvo paskirtas Prisikėlimo (Kaune) parapijos altarista-vikaru; o 1960 m. – Aukštosios Panemunės parapijos vikaru.
Dvejus metus darbavosi Marijampolėje, o po to buvo perkeltas į Didvyžių parapiją. Čia jis gavo Vilkaviškio rajono karinio komisaro įsakymą dviem mėnesiams vykti į armiją. Po kariuomenės kunigas atsidūrė atokiuose Gerdašiuose.
L. Kunevičius į KGB akiratį pateko 1974 m., kai su kunigais S. Tamkevičiumi, J. Zdebskiu, P. Dumbliausku ir P. Adomaičiu kreipėsi į SSRS žmogaus teisių gynimo komitetą dėl katalikiškos pogrindinės spaudos leidėjų ir platintojų paleidimo į laisvę. Jam buvo pradėta tyrimo byla ir suteiktas „Mistiko“ (rus. Mistik) slapyvardis.
1976 m. L. Kunevičius atsidūrė Lazdijų rajono užkampyje, Būdvietyje. Čia prabėgo devyneri kupini pavojų ir įtampos metai. Tuo laiku klebonas L. Kunevičius neberašė dienoraščio, nelikdavo laiko ir kūrybai.
1985 m. kun. L. Kunevičius pradėjo tarnystę Lukšių Šv. Juozapo parapijoje, kur tęsė Aušros leidybą. Gyvenimas jį pakeitė negailestingai. Vaikystėje buvo linksmas ir nenuorama. Dirbdamas pogrindyje užsisklendė savyje, todėl liko daugelio nesuprastas ir neįvertintas.
**
Atgimimo laikais L. Kunevičius vėl kibo į visuomeninės veiklos sūkurį. Jis buvo išrinktas Lukšių Sąjūdžio tarybos nariu, dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio pirmajame suvažiavime Vilniuje. Atgimimas suteikė kunigui Lionginui Kunevičiui naujų jėgų.
Pradėjus eiti Caritui, jis tapo redkolegijos nariu. Šiame žurnale buvo išspausdinta keletas jo straipsnių.
Įtemptas, kupinas pavojų kunigo L. Kunevičiaus gyvenimas palaužė jo sveikatą. 1990 m. persikėlė gydytis ir gyventi į gimtąjį Alytų. Čia jis dirbo pastoracinį darbą Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje.
Alytiškė Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė metraštyje Terra Jatwezenorum rašė: Atėjo 1994 m. vasario 28 d. sekmadienis. Nepaisydamas silpstančios širdies, kunigas L. Kunevičius aukojo dvejas šv. Mišias. Išėjo iš bažnyčios išsinešdamas Ramybę. Lėtai paržingsniavo iki klebonijos durų. Ant slenksčio pasitiko Mirties Angelas ir išsivedė į Amžinąją Aušrą. Kunigo pavargusį kūną priglaudė kapinės, esančios šalia Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios…[1]
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Biliūtė-Aleknavičienė E. Dvi „Aušros“. Apie Lietuvos laisvės priešaušrį. Terra Jatwezenorum, 2013, 5 t. Punsko „Aušros“ leidykla.
