1883 m. kovo mėnesį pasirodė pirmasis lietuviško žurnalo Aušra numeris. Nuo to reikšmingo įvykio mus skiria 140 metų.
(Tęsinys)
Kun. Sigitui Tamkevičiui atvykus į Būdvietį, prasidėjo naujas kunigo Liongino Kunevičiaus gyvenimo etapas. Būdviečio parapijos klebonas pakeitė pamaldų tvarką, kad daugiau liktų laiko Aušros leidimui. Klebonas, užsidangstęs namelio langus, dirbdavo iki paryčių. Reikėjo kaip nors išspręsti šeimininkės problemą, kuriai rašomosios mašinėlės barškėjimas trukdė. Kunigas žinodamas, kad mašinėlės barškėjimo neišvengs, šeimininkei pastatė priestatą. Ilgainiui kunigas Lionginas užsisklendė savyje, vengė ilgesnių pokalbių, mažai bendravo su žmonėmis.
1977 m. vasario 16 d. pasirodė L. Kunevičiaus redaguotas Aušros 5 (45) numeris. Jame buvo daug įvairių patriotinių straipsnių.
Kunigui Lionginui vienam redaguoti ir leisti Aušrą buvo sunku. Jis prisikalbino Kazimierą Ambrasą, kuris tuomet kun. S. Tamkevičiui padėdavo redaguoti LKB kroniką.
Darbo pakako abiem. Straipsniai ateidavo įvairiausi. Buvo rašyti smulkiomis raidėmis ant labai plono popieriaus. Tokius lengviau paslėpti, bet sunkiau taisyti. Neretai jie buvo rašomi slaptai, skubotai, sunkiai įskaitomi, be pavardžių, vardų, vietovardžių Sunku buvo patikrinti faktus, patikslinti datas, pavardes, vietoves. Reikėjo kruopščiai vartyti enciklopedijas, žinynus, žodynus, administracinius ir politinius žemėlapius. Tam reikėdavo daug laiko. Ir L. Kunevičius, ir K. Ambrasas stengėsi atlikti darbą labai kruopščiai, kad leidinys nekompromituotų nei Bažnyčios, nei pogrindinės spaudos.
Kun. K. Ambrasas po daugelio metų prisimena: Nusivedęs nedidukėn priemenėn, kunigas parodė prie pat staktos kelis lengvai atsukamus varžtus. Jie laikė lentgalius, už kurių buvo tuščias tarpusienis ir ten tilpo nedidelė rašomoji mašinėlė, kuria jis perrašinėjo visus „Aušros“ numerius. Štai kur spaustuvė ir rankraščių slėptuvė! „Kur dedi panaudotus rankraščius?“ – paklausiau. „Sunaikinu. Nėra kur dėti, o dar pavojingiau laikyti. Jei surastų, daug kam pakenktų…“
Aušros leidėjai ne kartą patyrė saugumo inspiruotų šnipinėjimų ir gąsdinimų, tačiau vienas kitą guosdami ir stiprindami, viską atlaikė.
Kunigas L. Kunevičius per beveik devynerius metus Būdvietyje išleido daugiau kaip 30 Aušros numerių. Tokio didžiulio darbo vienas būtų neaprėpęs, jeigu būtų neturėjęs ištikimų talkininkų, tačiau dirbdami konspiracijoje vieni kitus mažai pažinojo, kad „neapsunkintų savęs nereikalingu žinojimu.“
Po daugelio metų Edvardas Šiugžda, XXI amžiaus redaktorius, teigia:
Ilgą laiką dirbau su kunigu Lionginu Kunevičiumi jo nepažinodamas. Per kunigą Alfonsą Svarinską, o jį suėmus – per kunigą Sigitą Tamkevičių, vėliau – ses. Juliją Kuodytę perduodavau „Aušrai“, t. y. kunigui Lionginui Kunevičiui, rašinius į šį pogrindžio leidinį. Tai tęsėsi 1980–1987 metais.
Aušrą ir jos redaktorių prisimena Antanas Terleckas:
Su kunigu Lionginu Kunevičiumi buvome susitikę bene pora kartų. Konspiraciniais sumetimais niekas nepristatė manęs jam, kaip vienam pačių rimčiausių pogrindinio leidinio redaktoriui. Tačiau trumpi pokalbiai su kunigu Lionginu įtikino mane, kad tai doras kunigas, išsilavinęs, drąsus, didelis Lietuvos patriotas. Iš patriotinės „Aušros“ spausdinamų antibolševikinių straipsnių turinio suvokiau, kad kunigas Lionginas Kunevičius yra „Aušros“ vyriausiasis redaktorius.
„Aušros“ kiekviename numeryje randame daugybę straipsnių, kurie skatino lietuvių tautą priešintis pavergėjams ir ugdė viltį sulaukti laisvės ryto. <…> 1978 m. vasario 16 d. leidinyje buvo perspausdinti trys (iš penkių) „Laisvės šauklio“ numeriai. <…> Lietuvos laisvės lygos (susikūrusios 1978 m. birželio viduryje) narys Romualdas Ragaišis nuvežė į Šiaulius 18 metų iškalėjusiam Jonui Petkevičiui Lietuvos laisvės lygos politinę deklaraciją, kurią išspausdino „Aušra“. Tai buvo labai didelė paslauga Lietuvos laisvės lygos vadovams – pavyko nuslėpti nuo KGB, kad „Vytis“ yra mūsų leidžiamas. <…> Antanas Terleckas teigia, kad į „Aušrą“ yra pasiuntęs (1975–1979 m.) devyniolika straipsnių įvairia tematika.
Pogrindžio spaudos bendradarbė Ona Virginija Kavaliauskaitė (sesuo Bernadeta) taip prisimena Aušros redaktorių kun. L. Kunevičių:
Su „Kronikos“ medžiaga pas mus daug suplaukdavo straipsnelių ir „Aušrai“; juos reikėdavo pristatyti į Būdvietį, o vėliau – į Lukšius. Per tuos šešetą metų, regėdama kunigo Liongino Kunevičiaus pasiaukojimą, atsidavimą „Aušrai“, dažnai pajusdavau gėdą, kad „Kronikos“ bendradarbiai kartais nesidrovėdavo parodyti ir silpnumo, ypač pačioje pradžioje po kunigo Sigito Tamkevičiaus arešto. Kunigas Kunevičius kantriai, beveik be pagalbininkų, rengė numerį po numerio, nors ir visi parapijos reikalai gulė ant jo pečių. Mano misija buvo atgabenti ir paimti jau išleistą numerį, kurį kartu su „Kronika“ nufotografuodavome ir paruošdavome kelionei į Vakarus.
Daugelio Aušros straipsnių autoriai iki šiai dienai liko nežinomi. Tikėtina, kad ne vienas Aušros straipsnis buvo parašytas Kunevičiaus, žinoma, konspiraciniais sumetimais pasirašytas slapyvardžiu.
Aušroje buvo išspausdinta daug straipsnių apie SSRS ir Vokietijos suokalbį bei slaptuosius dokumentus, paviešinti Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai. Joje pirmą kartą plačiau atskleista partizanų kovos tema, tremtinių kančios istorija, buvo rašoma apie dvasinį genocidą: tikinčiųjų persekiojimus, dvasininkų terorizavimą, tautiškumo naikinimą per švietimą, kultūrą, mokslą.
Antroji Aušra daug dėmesio skyrė tautos istorijai, skiepijo patriotinį pasididžiavimą, rašė apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautinį atgimimą ir jos vadovus: Vincą Kudirką, Joną Basanavičių, Maironį ir kt.
***
Kai po beveik devynerių metų tarnystės Būdvietyje kunigas L. Kunevičius buvo perkeltas į Lukšius, tautos žadintoja Aušra į pasaulį pradėjo sklisti iš Lukšių Šv. Juozapo parapijos. Klebonui ir naujoje vietoje pavyko suderinti tarnystę su pasiaukojimu Tėvynei. Laikui bėgant keitėsi pagalbininkai. K. Ambrasas išvyko tęsti studijų pogrindinėje kunigų seminarijoje, o jo vietą užėmė zakristijonas Vidmantas Striokas.
Praslinkus daugeliui metų, kunigas V. Striokas taip prisimena kleboną aušrininką: Tada buvau ir zakristijonas, ir vairuotojas. Klebonas manimi labai pasitikėjo, todėl labai dažnai visur važiuodavau. Visada „užmesdavo“ laiko, kad nepavėluotume. Užsukam, kur reikia, kažką atiduodam ir važiuojam toliau. Gaudavom „Aušrą“, ją aptardavom. Tačiau nežinojau, kad klebonas – vyriausiasis „Aušros“ redaktorius.
***
Sąjūdis ir atgimimas Lietuvoje daug ką pakeitė. Aušros leidyba nutrūko, nustojo būti reikalinga. Ilgametis Aušros redaktorius L. Kunevičius tuomet prasitarė: Pasijutau kaip bėgikas, baigęs maratono distanciją. Vieną vakarą užsidangstęs langus verkiau…
Visą laiką buvo KGB persekiojamas, tačiau jo nepavyko susekti. Kad kunigas Lionginas yra Aušros redaktorius nežinojo nei kurjeriai, nei giminės, nei artimieji.
1992 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo paminėta Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos dvidešimties metų sukaktis. Tuomet vyskupas S. Tamkevičius atskleidė paslaptį, kad Kronikos sesers, Aušros, redaktorius buvo kunigas Lionginas Kunevičius. Visiems tai buvo didžiulis netikėtumas ir staigmena.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
