1883 m. kovo mėnesį pasirodė pirmasis lietuviško žurnalo (vadinto laikraščiu) Aušra numeris. Jis buvo išspausdintas Ragainėje, Mažojoje Lietuvoje, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu. Nuo to reikšmingo įvykio mus skiria 140 metų.
Kaip bebūtų keista, caro represijos po 1863 m. sukilimo iš dalies prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo. Kaimuose pradėjo dirbti daraktoriai, veikti pogrindžio mokyklos, knygnešiai nešiojo ir platino draudžiamus spaudinius. XIX amžiaus pabaigoje pradėjo atvirai reikštis lietuvių kultūrinis ir politinis pasipriešinimas rusinimui. 1880 m. Maskvos universiteto studentai ėmėsi redaguoti laikraštėlį Aušra. Šis kuklus leidinys buvo vienas iš didžiosios Aušros pirmtakų. Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiamas Keleivis ir Lietuviška Ceitunga.
Pogrindiniai leidiniai pradėjo „augti“ kaip grybai po lietaus. Vien tik Seinų kunigų dvasinėje seminarijoje spaudos draudimo laikotarpiu buvo leidžiami bent penki slapti laikraštėliai. Labiausiai žinomas buvo Antano Miluko redaguojamas Knapt. Ranka buvo perrašomi Visko po biskį bei būsimo vyskupo ir mokslininko Prano Būčio redaguojama Viltis.
1883 m. kovo mėnesį Ragainėje (dabar – Nemanas) pasirodė pirmasis Aušros numeris. Jį parengė ir įžangą parašė Maskvos universiteto auklėtinis daktaras Jonas Basanavičius, tuo metu gyvenęs Prahoje. Tai buvo lemtinga lietuvių tautos gyvavimo akimirka.
Aušra turėjo maždaug septyniasdešimt bendradarbių. Dauguma jų pasirašinėdavo slapyvardžiais. Uoliausi Basanavičiaus talkininkai buvo Jonas Šliūpas, Jurgis Mikšas, Martynas Jankus, Punsko klebonas Simonas Norkus ir kt.
Aušra buvo maldaknygės dydžio, buvo leidžiama tūkstančio egzempliorių tiražu. Jį finansavo patys leidėjai.
Dr. Jonas Basanavičius savo Autobiografijoje rašė:
Reikėjo todėl atrasti kitą kokią vietą arčiau Lietuvos sienos, iš kur galima būtų kontrabandos keliu laikraštį ir lietuviškas knygas platinti. Šiame dalyke labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu, be kurio pagalbos ir triūso negalima buvo išleidimu ir laikraščio platinimu užsiimti. Tuo tarpu kun. Narkevičius (S. Norkus – S. B.) buvo jau man prisiuntęs eilių pluoštą. Višteliauskas – „Op, op, Nemunėli“, „Lietuviškąją kalbą“ ir prižadėjo daugiau rašyti, Dagilis, Šliupas, Pietaris – po kokį straipsnį atsiųsti žadėjo: žodžiu sakant – jau širdis ramesnė tapo. Todėlei laiškais, gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883 m.) į Višteliauską ir Mikšą rašytais, aš jiemdviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija ir, abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau Mikšui laikraščio „Aušros“ prospektą. <…> Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau, nes, ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą, 29 d. išsiunčiau.
Pirmojo Aušros numerio įžangoje Jonas Basanavičius išdėstė žurnalo tikslus ir programą:
Laimingesnio dėl Lietuvos laiko ateinant belūkuriuodami, turime ir mes patys rūpintis apie savo dabarnykščius reikalus: ką mokslinyčios nedaro, tai mes patys atlikti turime. Kūniško maisto nestokodami, pirmiausiai turime rūpintis apie dvasišką šviesą. <…> užmiršome kuomi mes senovėje buvome, ir tik retoj dainoj ar pasakoje randi paminklą minavotą iš praeities mūsų… Liko dar kalba mūsų garbinga… <…> Jei kožnas geras ir patogus sūnus guodoja savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes, lietuviai, šios gadynės turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėl pirmu pirmiausiai turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius. <…> mes netrokštam dėl savęs kitokio pelno ir naudos, vienat, kad mūsų žodžiai pultų ant gražios dirvos ir atneštų šimteriopą dvasišką naudą Lietuvai.
Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!
J. Basanavičius sutvarkė pirmąjį ir dar keletą kitų Aušros numerių. Būdavo, kad jis vienas prirašydavo trečdalį leidinio. Iš viso Aušroje pasirodė apie 70 Jono Basanavičiaus straipsnių.
Svarbiausias Aušros tikslas buvo kovoti su lietuvių tautos nykimu, ugdyti žmonių materialinę ir dvasinę kultūrą. Žurnalas skatino lietuvių inteligentiją žadinti tautos savimonę. Šiame leidinyje kūrybinį kelią pradėjo Maironis, Jonas Jablonskis, čia buvo spausdinama A. Vienažindžio, P. Vaičaičio kūryba.
Tautinės giesmės autorius Vincas Kudirka rašė:
Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprisimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į mano kambarėlio sienas… Rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. <…> Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…
Aušra subrandino Vinco Kudirkos ir daugelio kitų lietuvių tautinę savimonę. Lietuviška periodinė spauda atvėrė lietuvių kultūrai naujus akiračius Lietuvos nepriklausomybės siekiams.
1886 metais, išėjus 40 numerių, Aušros leidimas dėl finansinių sunkumų sustojo. Jo nutiestą kelią tęsė Varpas ir kiti lietuviški laikraščiai.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
