Neseniai mūsų portale rašėme, kad Seinuose buvo nuniokotas vyskupo Antano Baranausko paminklas. Jis buvo atidengtas prieš 22 metus (1999 m. lapkričio 28 d.), dalyvaujant aukštiems abiejų valstybių pareigūnams bei Bažnyčios hierarchams.
Antano Baranausko paminklas yra gražus monumentas. Jis suteikia Seinų miestui ir katedrai, šalia kurios iškilo, daug palaimos, šviesos ir tikėjimo, tapo tikra Seinų miesto pažiba. Juo grožisi ne tik šio krašto gyventojai, lietuviai ir lenkai, bet ir į Seinus atvykstantys svečiai bei turistai.
Paminklo autorius – skulptorius Gediminas Jokūbonis (1927–2007). Žymiausi jo sukurti monumentai: Pirčiupių motina, Adomas Mickevičius, Antanas Vienažindis, Maironis, Antanas Baranauskas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, G. Jokūbonis kūrė skulptūras Vytauto Didžiojo bažnyčiai Kaune. 1998 metais Birštone, ant Nemuno kranto, iškilo jo sukurta statula Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui.
Vysk. A. Baranausko paminklo teko laukti labai ilgai. Jo istorija sudėtinga ir paini. Pirmą kartą apie monumento statymą prabilta tuoj po ganytojo mirties. Pradėta rinkti aukas, tačiau iškilo Pirmasis pasaulinis karas. Jam pasibaigus, Seinai tapo lietuvių ir lenkų kovų lauku. Galop miestas atiteko Lenkijai. Tarpukariu čia buvo uždarinėjamos lietuvių draugijos, bibliotekos, švietimo ir kultūros įstaigos, Seinų kunigų dvasinė seminarija. Apie A. Baranausko paminklą galima buvo tik pasvajoti. Padėtis nepasikeitė ir po Antrojo pasaulinio karo. Komunistinės Lenkijos valdžios pozicija buvo aiški: „Socialistinėje Lenkijoje paminklai vyskupams nestatomi!“.
Po 1989 politinių permainų Lietuvoje ir Lenkijoje papūtė nauji vėjai. Atrodė, kad išaušo laikas abiejų tautų susitaikymui. To susitaikymo simbolis galėjo būti vysk. A. Baranausko paminklas Seinuose.
1993 metais buvo išrinktas visuomeninis paminklo statybos komitetas, kuris turėjo rūpintis statybos reikalais. Lenkijos lietuvių draugijos valdyba kreipėsi į Seinų miesto valdžią leidimo paminklui statyti. Seinuose užvirė diskusijos. Netrūko ir kraštutinai radikalių pasisakymų – atseit, vysk. A. Baranauskas buvęs caro statytinis, todėl toks paminklas prieštarautų valstybės interesams. Leidimo statybai vietos valdžia nedavė.
Pirmoms diskusijoms nurimus, lietuviai pakartotinai kreipėsi dėl leidimo. Šį kartą valdžios pozicija buvusi kiek švelnesnė. Nesutarta dėl paminklo vietos. Architektai siūlė statyti jį atokiau nuo miesto centro ir bazilikos. Bažnyčios hierarchų pozicija buvo dviprasmiška ir neaiški. Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidoje pagausėjo straipsnių šia tema. Paminklo vysk. A. Baranauskui statybos klausimą pradėjo aptarinėti Lietuvos ir Lenkijos valstybinės delegacijos. 1998 m. paminklo statymo reikalus ėmėsi spręsti Lietuvos ir Lenkijos parlamentinė asamblėja. Buvo sutarta, kad paminklas stovėsiąs šalia bazilikos. Žemės sklypą sutiko parduoti jo savininkas, Seinų parapijos klebonas. Paminklo aplinkos tvarkymo darbus (gavus finansinę Varšuvos paramą) apsiėmė atlikti Seinų miesto valdžia. Paminklo gamybos išlaidas padengė Lietuva.
Paminklo statybos istoriją labai įdomiai aprašė istorikas dr. Bronius Makauskas „Terra Jatwezenorum“ metraštyje[1]. Šiame straipsnyje publikuojami laiškai atskleidžia idėjos įgyvendinimo aplinkybes.
Dr. Bronius Makauskas rašo: „Mes, Lenkijoje gyvenantys lietuviai, norėjome pasinaudoti ta palankia politine situacija ir siekėme pagerinti ne vien savo apgailėtiną kultūrinę padėtį, bet ir prisidėti prie abiejų tautų suartėjimo proceso. Mums atrodė, kad šiam tikslui geriausia plotmė – kultūros sritis. Manėme, kad tam geriausia tiks viešas vyskupo Antano Baranausko pagerbimas Seinuose, kur jis skatino lietuvybę, kartu skleisdamas katalikų lietuvių ir lenkų solidarumo vertybę kaip priešnuodį rusifikacijai. Buvome įsitikinę, kad geresnio žingsnio, supratingesnio sugyvenimo tarp lietuvių ir lenkų šiame jėga nuo Lietuvos atskirtame krašte ir būti negali. Taip mums regėjosi…
Sukrutome kas Varšuvoje, kas Seinuose bei Punske ir net emigracijoje. Aš, numatydamas, kad projekto įgyvendinimas sulauks vis dar liguistai į lietuvių kaimynystę reaguojančių vietinių lenkų pasipriešinimo tiek iš administracijos, tiek iš dvasininkų pusės, susitaręs su mūsų vietinių organizacijų veikėjais ir apsiginklavęs visuomeninio komiteto Antano Baranausko paminklui statyti vadovo titulu, pradėjau zondavimo ir idėjos bičiulių telkimo darbą Varšuvoje bei Vilniuje. Mūsų optimizmas buvo begalinis, pradėjome nuo nulio, gal tik su pasitikėjimu, kad idėja puiki ir rėmėjų netrūks. Taip ir buvo. Tuo pamatiniu rėmėju ir bendros idėjos įgyvendintoju tapo naujam gyvenimui pabudusi Lietuva, tiksliau tariant, jos kultūrinis ir politinis elitas. Tereikėjo jį informuoti, įtikinti ir viskam atsirasdavo supratimas, sprendimai ir parama. Lietuvos vadovai – tiek Vytautas Landsbergis, tiek Algirdas Brazauskas – šiuo reikalu mus visokeriopai palaikė, nes galiausia Lietuvai teko finalizuoti šį Seinuose smarkiai politizuotą kultūrinį sumanymą.
Varšuvoje buvo kur kas paprasčiau, nes šiuo klausimu bendravau su supratingais ir įtakingais žmonėmis. Paminėsiu kelis iš jų: Lenkijos kultūros viceministras Michalas Jagiello (Michał Jagiełło) – juokaudavau, kad jam privalu „atstovėti“ už karalių Jogailą, tuometinis Lenkijos Seimo narys Jacekas Kuronis (Jacek Kuroń) bei tuometinis UNESCO Lenkijos padalinio pirmininkas ir Liublino universiteto profesorius Ježi Kločovski (Jerzy Kłoczowski). Jie padėjo stringančią (dėl nacionalistiniu pagrindu vykdomo boikoto) paminklo Baranauskui Seinuose statymo idėją populiarizuoti ir valstybiniu lygiu kryptingai keisti vietos administracijos ir kartu Elko vyskupo poziciją. Išvydome vis didėjantį vietos valdžių sukalbamumą – tai tiesioginis pozityvios šių bei Lietuvos valstybės veiksnių įtakos rezultatas.
Vilniuje dr. Juozas Tumelis man patarė kreiptis į vieną geriausių tuometinių skulptorių prof. Gediminą Jokūbonį ir nebijoti jo Lenininės premijos. Žinoma, profesorių teko ilgai įtikinėti, pateikti stiprių argumentų, kai mūsų statybos komiteto kasoje švilpė vėjai, kai nebuvo gautas leidimas nei statybai, nei rinkliavai. Paveikiausias argumentas, regis, buvo mano pokalbio su prof. Vytautu Landsbergiu metu jo išsakyta išvada: „veikite, padėsime“. Matyt, skulptoriui pati idėja patiko. Jis pasikliovė ne tiek mano idealistiniais argumentais, kiek Algirdu Brazausku ir kitais. Be to, jis pats buvo pradėjęs mokslus Dvasinėje seminarijoje. Žinoma, su įvairiomis problemomis susidūriau ir pačioje Lietuvoje. Biurokratinis, ypač Kultūros ministerijos, aparatas nerodė iniciatyvos projekto vykdymui ar dėl įpročio žvalgytis į „stogus“ ar nepasitikėdamas idėjos įgyvendinimo galimybe.
Reikalai sparčiai pajudėjo į priekį, kai projektas buvo pavestas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, kurio sumanusis vadovas Remigijus Motuzas šią idėją finalizavo. Profesoriui Jokūboniui ir mūsų komitetui tikra atspara ir pagalba buvo tuometinis LR konsulas Seinuose, Nepriklausomybės Akto Signataras Vidmantas Povilionis. Lietuvoje šios idėjos entuziastų netrūko. Vieni iš jų – broliai Saulius ir Arvydas Šalteniai, save kildinantys iš Baranauskų giminės. Tačiau veikti, paramą telkti reikėjo atsižvelgiant
į visas tarpvalstybinių santykių taisykles, kurių mes visi šiuo reikalu griežtai laikėmės.
(…) 1993 metų pradžioje Lenkijos lietuvių draugijos valdyba kreipėsi į Seinų miesto valdžią su prašymu išduoti leidimą Antanui Baranauskui skirto paminklo statybai. Buvo sukurtas paminklo statybos komitetas. Tada prasidėjo diskusijos, kuriose aiškiai buvo įžvelgiama valdžios demagogija.“
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Makauskas B., Vyskupo Antano Baranausko skulptūrai Seinuose dvidešimt metų, „Terra Jatwezenorum“, 11 t., 2 d., p. 274–311. Punsko „Aušros“ leidykla, 2019.
