Punsko pakrašty, prie kelio Ramonų kaimo link (Sūduvos g.), yra Punsko žydų kapinės, tiksliau – jų likučiai. Jos nedidelės (0,66 ha), keturkampio formos. Jas iš visų pusių supo akmeninė siena, kurios dalis, platinant kelią po Antrojo pasaulinio karo, buvo nugriauta.
1920 m. gimęs Ožkinių kaimo gyventojas J. Krakauskas pasakojo, kad, klebonui Antanui Žieviui mirus, jo šeimininkė akmenis statomo namo pamatams liepė vežti iš žydų kapinių tvoros. „Du vežimu atvežė tų akmenų o kadu nuvažavo tracųkart, tai pasrodė ugnies kamuolys. Darbininkai tep išsigando, kad išmetė iš vežimo pakrautus akmenis ir daugiau jau jų iš tį neėmė.“[1]
Kapinių įkūrimo data nėra žinoma. Pirmosios laidotuvės čia įvyko dar tais laikais, kai Punskas turėjo miesto teises. Seniausias išlikęs kapinių antkapis yra iš 1712 metų[2].
Macevomis vadinami žydų antkapiai buvo akmeniniai, dažniausiai arkos formos. „Paminklo viršuje buvo iškalamos dvi hebrajiškos raidės P ir N (hebrajiškai po nikbar, liet. „čia ilsisi“).“
Visų Punsko žydų antkapių įrašai hebrajų kalba. Juose įrašytas mirusiojo vardas ir tėvų vardai. Mirties data pateikta pagal žydų kalendorių. Paminklo apačioje yra iškaltos 5 raidės hebrajų kalba (T‘nišmato bicror hakaim). Jomis prasideda Biblijos žodžiai: „Tegul jo siela būna amžinai gyva.“[3]
Žydai kapų nepuošdavo gėlėmis, o dėdavo ant jų įvairaus dydžio akmenėlius.
Dauguma Punsko žydų kapinių antkapių buvo paprastos formos, be papuošimų, kas liudija, kad čia gyvenantys žydai buvo nepasiturintys. Antrojo pasaulinio karo metu kapinės labai nuniokotos. Vokiečiai vertė vietos gyventojus naikinti akmeninius antkapius. Po karo išliko jų tik apie 20[4].
Ilgainiui šios kapinės nyko pačios, nes nebuvo kam jų prižiūrėti. Punske neliko nei vieno žydo. Laikui bėgant jos apaugo medžiais ir krūmais.
Žydų laidojimo apeigos ir tvarka kapinėse buvo nurodyta įvairiose religinėse taisyklėse.
Priešais žydų kapines gyvenusi ponia Natalija Janušauskienė, kurios vaikystė prabėgo tarpukario laikais, pasakojo, kad žydai savo mirusius apiplaudavo ir ruošdavo laidotuvėms tame name, kur dabar laidojimo namai. Laidotuvėse dalyvaudavo visa žydų bendruomenė. Lavonas būdavo įdedamas į specialią skrynią. Ji buvo tokio ilgio kaip žmogus, graži, geltonų obliuotų lentų, iš lauko nudažyta juodai. Dėžę su mirusiuoju žydai veždavo į kapines vežimu, pakinkytu vienu arkliu. Dėžė būdavo atidengta. Aplink vežimą eidavo vyrai. Paėjus tam tikrą atstumą, dauguma lydinčiųjų grįždavo atgal, pasilikdavo tik keli, kurie atlikdavo laidojimo ceremoniją[5].
Žmonės pasakodavo, kad žydus laidojo sėdinčius – kad šie suspėtų į Paskutinįjį teismą. Lietuvių vaikai norėjo įsitikinti, ar tai tiesa, tačiau laidojimo metu buvo griežtai draudžiama jiems eiti į kapines.
Alicija Sitarskienė pateikia tokį punskietės pasakojimą. „Mačiau žydų laidotuves. <…> Kartą atėjusi pas mus kaimynė pasakė, kad mirė žydas tame name, kur yra (buvo – S. B.) telefono stotis. Kaip tik buvo balandžio pirmoji, tai mes nenorėjom tikėti, bet nuėjom. Žiūrim: tikrai numiręs. Ant grindų paklota sauja ruginių šiaudų, ant jų paguldytas lavonas, apvyniotas tokiom skarom, tokia senoviška viršine. Aplink apstatytas dėžutėmis su smėliu. Jose įstatyta žvakučių, visos įžiebtos. Jeigu ateidavo kas nors iš lietuvių, tai ir jam tuoj paduodavo žvakutę, kad uždegtų.“[6]
Žydus laidodavo dažnai dar tą pačią dieną. Jei rytą numirdavo, laidodavo po pietų. Nebūdavo giedojimų. Kartais prašydavo moterų, kad šios paverktų. Apie Punsko žydų laidotuvių apeigas pasakoja jų liudininkė: „Mačiau mirusią Altarienę. Tai ją kita žydė apvilgė vandeniu, paskui atnešė kibirėlį druskos, ta druska ištrynė visą lavoną. Paskui tą druską nuplovė, o lavoną įdėjo į tokį tarytum maišą su kepure, kurią užmovė ant galvos. Ir taip gulėjo.“[7]
Natalija Janušauskienė pasakojo, kad mirusiuosius lydėdavo visi miestelio žydai.
„Uždarinėdavo duris, langus ir išeidavo į gatvę palydėti. Jei ateini, o miestelis lyg išmiręs, parduotuvės uždarinėtos, žinok: jau žydą laidoja. Šeima paskui vežimą neidavo. Ji eidavo į kapines takeliu už balos, kur dabar gyvena Vainai. Kapinėse iškasdavo duobę. Dėdavo vieną lentą apačioj, kitas – iš šonų, už galvos – aukštesnę, prie kojų – žemesnę. Mirusiojo neguldydavo, bet tarytum truputį sėdintį uždengdavo lentom iš viršaus, pridengdavo jas lininiu audeklu ir užversdavo žemėm. Prie kojų žemėje padarydavo duobutę ir į ją įpildavo kibirą vandens, kad mirusysis turėtų ko atsigerti.“[8]
Po žydų laidotuvių vyko ritualinis rankų nusiplovimas.
Iš žydų kapinių pavadinimo, kapų namai (hebr. beit kvarot), matyti judaizmo siekis, kad amžinojo poilsio vieta kuo ilgiau išliktų. Mirusiojo lietimas ir jo ramybės drumstimas žydams buvo (ir yra) nepriimtinas. Išimtinai, kai palaikams gresia pavojus, galima perkelti juos į kitą vietą. Nupjauti ant kapo augantį medį leidžiama tik tada, jei jis kelia grėsmę antkapiui. Panaudoti tokią medieną savo reikmėms draudžiama. Negalima kapinėse nupjauta žole šerti gyvulių.
Žydų kapinės atrodydavo netvarkingos, nes ten buvo draudžiama bet ką daryti. Kapinėse nebuvo galima valgyti, gerti, miegoti, garsiai kalbėti, ganyti gyvulių, eiti per kapines, norint susitrumpinti kelią.
Punsko žydų kapinėse, kaip minėjau, yra išlikę keliolika antkapių. Užrašai ant jų – hebrajų kalba. Ant seniausio antkapio parašyta: „Čia ilsisi jis, mano mokytojas, Toros žinovas, Rabi Jisrael, s. mano mokytojo R`Azrieliaus. Tegul atminimas šio išminčiaus būna palaimintas, mirė 1828 metų dieną 28 mėnesio Ijar.“[9]
Kitų žydų antkapių tekstai[10]:
„Veržiasi kartėlio balsas dėl mirties mūsų motinos, kuklios moters Raškos, dukters Rabi Jehudos, paliko nuliūdusius savo sūnus dieną 20 mėnesio Tamuz 1878 metų. Tegul jos siela būna amžinai gyva.“
„Čia ilsisi Moteris kukli ir dievobaiminga, ponia Jita, dukra mūsų mokytojo Rabi Jakovo, tegul atminimas šio išminčiaus būna palaimintas, kuri mirė netekėjusi mėnesį Ijar 1866 metų.“
Ant vėliausio išlikusio antkapio užrašyta: „Čia ilsisi
brangus ir doras žmogus. Rabi Arje Leibas, sūnus švento R`Bero, tegul jo
atminimas būna palaimintas. Mirė dieną 6 mėnesio Sivan 1924 metų. Tegul jo
siela būna amžinai gyva.“
[1] Iš Juozo Vainos užrašų.
[2] Pieczulis, A. 2000. Nazewnictwo miejskie Puńska, Praca dyplomowa napisana pod kierunkiem prof. dr. hab. Franciszka Nosowicza, Podyplomowe Studium Bibliotekarskie na Wydziale Historyczno-Socjologicznym Uniwersytetu w Białymstoku, mašinraštis,
p. 41–42.
[3] Iš Juozo Vainos užrašų.
[4] Pieczulis, A. 2000. Nazewnictwo miejskie Puńska, Praca dyplomowa napisana pod kierunkiem prof. dr. hab. Franciszka Nosowicza, Podyplomowe Studium Bibliotekarskie na Wydziale Historyczno-Socjologicznym Uniwersytetu w Białymstoku, mašinraštis,
p. 41–42.
[5] Lewandowski, T. 2012. „Niekas neateis giedoti kadišo“, Terra Jatwezenorum. Punsko „Aušros“ leidykla, 2012 (4), p. 334.
[6] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 71.
[7] Ten pat, p. 71.
[8] Ten pat, p. 71.
[9] Ten pat, p. 72.
[10] Ten pat, p. 72–74.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
