Su garsia lenkų keliautoja po Rytų Europos kraštus ir keliolikos knygų autore Katažina Venglicka (Katarzyna Węglicka) išsiruošėme aplankyti Rudaminos miestelio, esančio Sūduvos aukštumoje, Lazdijų rajone, prie kelio Lazdijai–Marijampolė. Kelionė nebus ilga.
Įveikę 24 km po 26 minučių esame vietoje. Įvažiavę į Rudaminą, dešinėje pusėje paliekame stūksantį įspūdingą jotvingių piliakalnį. Kitados čia buvusi galinga, nuo kryžiuočių antpuolių saugojusi tvirtovė. Pasak Jono Basanavičiaus, ant šio piliakalnio Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Apie piliakalnį, svarbų šio krašto istorijos paminklą, galima bus parašyti kada nors atskirai.
Urdomin – toks senasis lenkiškas Rudaminos pavadinimas. Pirmą kartą jis paminėtas XVI a. ketvirtojo dešimtmečio dokumente, kuriame LDK kariūnui Petrui Plikiui už karo tarnybą duodama dešimt valakų pelkėtos žemės prie Rudaminos upelio. Pirmajam savininkui mirus, dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui, paskutiniam šios giminės atstovui, valdžiusiam dvarą. B. Plikis Rudaminoje pastatė mūrinę bažnytėlę, kuri minima 1559 metų dokumentuose.
Spėjama, kad XVI a. antroje pusėje Rudaminoje stovėjo medinis vienaaukštis dvaras, kuris perimetrais atitiko dabartinį. Ir šiandien dar galima įžvelgti senojo dvaro pamatus, rūsio arką, durų angas, senų architektūros ir puošybos elementų.
Po B. Plikio mirties (1576 m.) dvaras atiteko garsiajai Masalskių giminei. Jos atstovas Gardino žemės pateisėjas, Nemunaičio girininkas Grigalius Masalskis vedė našlę Mariją Plikienę. 1592 m. Masalskiai finansavo Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčios statybą.
Mirus žmonai Marijai, Grigalius Masalskis vedė bajoraitę Mariną Račkaitę iš Ročkų, kuri kraičio buvo gavusi keletą tos apylinkės dvarų. 1596 m. dvarą valdė Grigaliaus ir Marijos sūnus Lukas Masalskis. XVIII amžiuje Rudaminą nusipirko Trakų vaivadijos iždininkas Mikalojus Turčinavičius-Sušickis. Jis atstatė yrančius dvaro pastatus ir juos rekonstravo. Savo testamente Turčinavičius-Sušickis išreiškė valią, kad po jo mirties Rudaminos dvarą valdytų jo žmona Teresė ir sūnus Adomas. Turčinavičius-Sušickis mirė 1765 m., o po 4 metų mirė ir jo žmona Teresė. Už nepilnametį Adomą ūkį tvarkė pasamdyti ūkvedžiai. Adomas, tapęs pilnamečiu, rūmus rekonstravo. Jo valdymo laikotarpiu dvaras vėl atgimė. Prie savo valdų naujasis šeimininkas prijungė Šeštokų ir kitų vietovių palivarkus. Po jo mirties dvaras atiteko jo nepilnamečiui sūnui.
Turbūt apie 1863-iuosius dvarą valdė Vitkevičių giminė. Už dalyvavimą sukilime jie buvo ištremti į Rusiją, todėl keletą metų dvaras liko be šeimininko. Vitkevičiai sugrįžo į savo valdas apie 1869–1873 metus. Rudaminos dvare lankydavosi garsus lenkų dailininkas, architektas ir rašytojas Stanislovas Vitkevičius (Stanisław Witkiewicz). Jis 1873 m. nutapė paveikslus „Rudaminos dvaras“ ir „Rudaminos oficina“.
Išliko to laikotarpio dvaro aprašymas. Jame išvardyta 16 dvaro pastatų ir 14 iš molio drėbtų trobų kumečiams gyventi. Prie dvaro buvo 8 margų sodas, keli tvenkiniai. Parką raižė takai. Čia augo ąžuolai, klevai, kaštonai, pušys, eglės, maumedžiai bei egzotiški medžiai. Dvaro rūmų stogas buvo keturšlaitis. Fasadą puošė keturių kolonų portikas. Dvaro pastatas turėjo vienuolika erdvių kruopščiai įrengtų kambarių. Jų sienas puošė Antano Smuglevičiaus ir kitų dailininkų freskos. Valgomajame stovėjo didingas židinys.
Feisbuko paskyroje Lietuvos dvarai ir pilys / Lithuanian manors and castles rašoma: „Vidinės sienos galėjo būti tapytos: XVIII a. statytuose rūmuose buvo „nužiūrėti senieji piešiniai“. Tuo metu buvo išmūryti trys dideli kaminai (išliko du). Iš kitų šaltinių galima manyti, jog dvaras buvo mūrinis – 1590–1592 m. statytoje miestelio bažnyčioje buvo naudojamos ir iš dvaro atvežtos plytos. Tiesa, dokumentuose randamą posakį „iš dvaro atvežtos plytos“ galima interpretuoti įvairiai. (…) Rudaminos dvaro sodyba yra unikali išlikusia XVIII amžiaus sienine tapyba ant ponų namo fasado. Iš dvaro laikų iki šiol išliko rūmai, tvarto, parko, tvenkinių sistemos fragmentai“.
Rudaminos dvaro sodybos fragmentus Kultūros paveldo departamentas 2015 m. paskelbė valstybės saugomu kultūros objektu.
Rudaminoje norime dar aplankyti Švč. Trejybės bažnyčią. Ji pastatyta 1757 m. ir perstatyta 1797 m. Vikaras Jurgis Dailidė joje perskaitė 1863 m. sukilėlių manifestą. Už tai buvo rusų areštuotas ir nuteistas mirti (sušaudytas 1864 m. balandžio 1 d.). Beje, tądien bažnyčia uždaryta. Lankome jos šventorių. Sustojame prie disidento klebono Juozo Zdebskio kapo ir koplytstulpio, skirto knygnešiui kun. Antanui Milukui.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Autoriaus nuotraukos
