Mūsų dienomis Punsko centre riogso ir miestelio vaizdą gadina griūvantis, apdegęs pastatas. Tai daugiau kaip prieš 100 metų statyta viena iš nedaugelio Lenkijoje medinė žydų sinagoga. Jos būklė jau seniai buvo apgailėtina, o 2015 m. sausio 7-osios vakarą kilęs gaisras ją dar labiau sunaikino.
Yra išlikęs 1927 metų Sinagogos inspekcijos protokolas:
„Protokolas
1927 metai kovo 27 diena. Komisija, į kurios sudėtį įėjo Suvalkų apskrities gydytojas dr. Memertas Nieciuński ir valstybinės policijos atstovas Feliksas Koščka, dalyvaujant rabinui Natanui Liubovskiui ir seniūnui Enochui Goldšteinui, gyvenantiems Punske, patikrino Punsko maldos namų sanitarinę būklę ir konstatavo:
Punske gyvenanti 300 asmenų religinė žydų bendruomenė turi vieną sinagogą. Ši sinagoga yra mediniame name, dengtame skiedromis. Jos būklė patenkinama. Leidimą statyti yra davusi rusų valdžia, maždaug prieš 25 metus. Šis leidimas yra pamestas.
Pirmininkas:
apskrities gydytojas dr. Memertas Nieciuński
Nariai:
Koščka, policininkas
Ch. N. Liubovskis
Enochas Goldšteinas.“[1]
Iš šio dokumento aiškėja, kad Punsko sinagoga buvo statyta apie 1902-uosius metus.
Nedaug yra rašytinių šaltinių apie Punsko žydų maldos namus. Iš žmonių pasakojimų galima sužinoti, kaip jie anais laikais galėjo atrodyti. Alicija Sitarskienė pateikia tokį punskietės pasakojimą: „Įėjimas į sinagogą buvęs iš pagrindinės, dabar Mickevičiaus, gatvės. Gatvė nebuvo taip iškelta, kaip dabar, grįsta akmenimis.
Viduje sinagoga buvo gražiai išdažyta. Aukštai aplink sienas ėjo plati juosta o viena siena, kur [vėliau – S. B.] buvo įėjimas į parduotuvę, visa buvo išklota raudonu aksomu. Ant jo buvo toks lyg auksinis didžiulis liūtas.“[2]
Žydai įprastai savo maldos namus statydavo žemiau gatvės lygio. Tai buvo toks jų būdas nusižeminti prieš Dievą, pagrįstas Senojo Testamento psalme: „Iš kalčių ir nelaimių gelmės, šaukiuosi Tavęs, Dieve“ (Ps 13, 1).
Prie rytinės Punsko sinagogos sienos (ji simbolizavo Jeruzalės kryptį) stovėjo apie metro aukščio šventa dėžė, vadinama Sandoros skrynia (hebr. Aron ha – Kodeš). Joje buvo saugomi šventųjų knygų ritiniai. Skrynia buvo pridengta turtingai papuoštu uždengimu (parochet).
Pačiame sinagogos viduryje stovėjo paaukštinta vieta su stovu, vadinama bima, kur buvo skaitomi šventieji tekstai. Bimoje stovėjo stalas, ant kurio žydų maldos metu buvo dedama Tora. Virš bimos buvo aštuoniašonės formos baldachimas.
Įėjus į sinagogą, dešinėje pusėje stovėjo indas su vandeniu, kur žydai plaudavosi rankas. Moterys melsdavosi kitoje patalpoje, prišlijusioje prie sinagogos. Šios patalpos sienoje buvo nedideli įstiklinti langeliai, per kuriuos matėsi, kas vyksta šventykloje. Punsko sinagogoje buvo du atskiri įėjimai iš Mickevičiaus gatvės: vienas – vyrams, kitas – moterims. Moterims įeiti į pagrindinius maldos namus buvo draudžiama. Jos neturėjo teisės paliesti Toros ritinių.
O štai dar vienas pasakojimas, kurį užrašė Alicija Sitarskienė.
„Aldona Lukoševičiūtė buvo mano draugė. Mes abi kartą užėjom į sinagogą. Žinojome, kad moterims įeiti į sinagogą draudžiama. Visgi su Aldona Lukoševičiūte įėjome. Apžiūrėjome ir greitai smukome atgal. Jaunų žydų šventykloje niekad nemačiau. Melsdavosi daugiausia seni. Šeštadienį, būdavo, ima jie tas savo knygas ir eina į sinagogą. Tenai apsigaubia tokiu juodai apvedžiotu apsiaustu, paima į rankas tokią kulbelę, paraitoja kairę rankovę, kad ranka būtų visiškai nuoga, ir vynioja ant tos rankos tokį dirželį. Taip suka, suka net iki peties, o tą kulbelę prisiriša prie kaktos.
Turi tokią didelę Bibliją, stovi ir meldžiasi iš jos. Tada niekas jiems negali trukdyti. Gali tada įeiti, ką nori daryti, jie visai nekreipia dėmesio. Meldžiasi visada tik stovėdami. Atsisėsti sinagogoje gal ir nebuvo kur.“[3]
Punskietės pasakojimas reikalauja keleto paaiškinimų. Jos minimas apsiaustas – tai talės (balta skara su juodom juostelėm). Juo žydai apsigaubdavo savo pečius prieš melsdamiesi. Kulbelė – tai, be abejo, tefilin – pergamente ranka rašyti Penkiaknygės fragmentai, įdėti į dvi dėžutes. Vieną jų žydai prisirišdavo dirželiais prie kaktos, o kitą – prie kairės rankos. Kiekvienas 13 metų sulaukęs žydų berniukas buvo laikomas subrendusiu. Jis privalėjo kasdien melstis su tefilin. Tefilin reiškė žydų atsidavimą Dievui širdimi, protu ir valia.
Punsko žydų sinagogoje, kaip ir kitose Lietuvos žydų sinagogose, buvo trys svarbios vietos. Pirmoji – jau minėta bima (habima), kurioje buvo skaitoma Tora. Antroji – maldas vedančiojo ir Toros skaitovo kantoriaus vieta, kurioje jis besimelsdamas stovėdavo nugara į žmones, bet veidu į pačią švenčiausią sinagogos vietą. Trečioji vieta buvo pasiekiama tik rabinui ir kantoriui. Joje buvo laikomi Toros ritiniai.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas, Punsko „Aušros“ leidykla, p. 66.
[2] Ten pat, p. 63.
[3] Ten pat, p. 68.
