Apie Romo Kalantos susideginimą bei masinius pilietinius protestus Kaune 1972 m. gausiai buvo rašoma ne tik išeivių iš Lietuvos leidžiamoje spaudoje, bet informacija skelbiama ir įvairių Vakarų šalių pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse. Bene labiausiai koncentruotą ir taiklų apibendrinimą šiuo klausimu yra pateikusi Vita Vinickytė straipsnyje „Romo Kalantos protesto atgarsiai Kauno kultūriniame gyvenime“.
Kanados lietuvių laikraštis „Tėviškės žiburiai“ rašė: „Tautos gyvenimas – kaip organizmas. Kai skauda Kaune, skauda ir Vilniuje, ir Čikagoje, ir New Yorke… ir visose lietuvių kolonijose. Tai ryškiai matėme drąsaus jaunuolio Romo Kalantos atveju. Vargu ar buvo kuri lietuvių kolonija pasaulyje, kuri nepajuto bendro tautos skausmo.“ JAV lietuvių bendruomenės valdyba birželio 15-ąją, susiejusi ją ne tik su R. Kalantos auka, bet ir su 1940 metų Lietuvos okupacijos bei 1941-aisiais prasidėjusių masinių trėmimų datomis, paskelbė gedulo, bado ir maldos diena.
JAV apie įvykius rašė pagrindiniai didieji dienraščiai ir savaitraščiai „New York Times“, „The Wall Street Journal“, „The Washington Post“, įtakingas žurnalas „Time“. Informacija apie įvykius Kaune buvo publikuojama Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vakarų Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, taip pat ir kituose žemynuose – Pietų Amerikos valstybėse, Australijoje. Italijoje Elta-Press 1972 metų liepos mėnesio pradžioje surinko 250 laikraščių iškarpų apie 1972-ųjų įvykius Lietuvoje. Gegužės 22 dieną Romos dienraštis „II Tempo“ paskelbė, kad R. Kalanta buvęs „karingas katalikas, nusprendęs savo žygiu atkreipti dėmesį į religijos persekiojimus ir rusifikaciją Lietuvoje“.
Vatikano dienraštis „L‘Osservatore Romano“ pabrėžė, kad religinės bei kitų laisvių suvaržymas ir ideologiniai persekiojimai Lietuvoje sukūrę nepakeliamos priespaudos atmosferą.
Vis dėlto tenka pridurti, kad užsienio lietuvių komunistinėje spaudoje buvo straipsnių, kuriuose remtasi sovietine įvykių versija, tačiau tai buvo pavieniai atvejai. Šis faktas iš tiesų tik įrodo užtikrintą teisę į žodžio laisvę demokratinėse valstybėse, ko Sovietų Sąjungoje nė nebuvo galima įsivaizduoti. Vakarų šalyse Romo Kalantos žūties metinių minėjimai, publikacijos spaudoje, knygų, pašto ženklų leidimas vyko nuolat.
Sakralūs pomirtiniai R. Kalantos įamžinimo paminklai iki 1990 m.
Apie kryžių netoli Ariogalos, kuris buvo pirmasis Romui Kalantai atminti skirtas paminklas, šiame straipsnyje jau minėta. Dabar prie R. Kalantos namų esantį paminklinį akmenį tėvai buvo numatę pastatyti Romainių kapinėse, bet to neleido padaryti sovietinė valdžia, todėl akmuo ir likęs ankstesnėje vietoje.
Antkapinis paminklas, kurį sovietinės valdžios pareigūnai leido pastatyti praėjus dešimtmečiui po R. Kalantos mirties, tebestovi ten iki šiol. Kapavietė, esanti Romainių pirmosiose kapinėse (Šilainių pl. 3, Kaunas), 1990 m. buvo įtraukta į vietinės reikšmės istorinių paminklų sąrašą.
Pirmasis paminklas užsienyje Romui Kalantai buvo pastatytas 1979 m. JAV Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse. Jo atsiradimą iniciavo ir lėšas skyrė Šaulių sąjungos nariai, monumentą sukūrė Ramojus Moziliauskas. Paminkle įkomponuotas Romo Kalantos atvaizdas ir užrašas: „Romui Kalantai ir visiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje prieš Raudonąjį tironą“. Vėliau Mančesteryje „Dainavos“ stovykloje iškilo dar vienas paminklas Romui Kalantai atminti (autorė Stasė Smalinskienė).
(Bus daugiau)
Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė
