Lietuvos Seimas 2020-uosius metus paskelbė Lietuvos žydų istorijos metais. Šiuo sprendimu LR parlamentas norėjo paminėti rabino, litvakų religinės minties lyderio, Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines. Lietuvos žydų istorija yra Lietuvos istorijos dalis. Jie reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos.
Punske nedaug išliko žydų statytų namų. Juos galima atpažinti iš durų staktos, prie kurios buvo pritvirtinta mezuza. Mezuza – tai tokia prie lauko durų prikalama dėžutė su pergamento ritinėliu, patvirtinanti, kad tuose namuose gyvena tikintys žydai. Į mezuzą buvo įdedamas ant košerinės odos parašytas tekstas. Šį pergamentą žydai privalėjo tikrinti 2 kartus per septynerius metus. Jeigu pergamente būdavę įbrėžimų ar jo tekstas išblukdavo, jis buvo laikomas nekošeriniu ir netinkamu. Ant mezuzos pergamento buvo surašytos Toros ištraukos, Dievo vardas ir kt.[1]
Šiomis dienomis Punsko centre stovi rabino namas ir pusiau apdegusi sinagoga. Miestelio pakraštyje yra žydų kapinynas su keliolika ten išlikusių antkapinių akmenų.
Leibas Šperlingas ir Albertas Kiršas žydų kalba Niujorke išleistoje knygoje taip prisimena Punską: „Punskas buvo nedidelis štetl – žydiškas miestelis, apsuptas gražių pievų, turtingas skurdo. Jame gyveno apie 70 žydų šeimų, kartų kartom prisirišusių prie menkos žemės ir prie savo ramaus, nuoširdaus gyvenimo.“[2]
Apie Punsko žydus žinome palyginti nedaug, jų istorija beveik netyrinėta. Gyvų liudininkų nėra, rašytiniai šaltiniai išsklaidyti įvairiose vietose. Nemažai dokumentų, kuriuose galėjo būti informacijos apie Punsko žydų gyvenimą, dingo, liko sunaikinta, sudegė per Punsko gaisrus, buvo išgrobstyta okupantų.
Kolonizacija šiame krašte prasidėjo XV a. pabaigoje ir vyko per visą XVI a. 1597 m. buvo įsteigta Punsko parapija. Nemažai žinių apie anuos laikus pateikiama mums karaliaus Žygimanto III Vazos 1597, 1600 ir 1606 m. dokumentuose (jie saugomi Punsko parapijos kanceliarijoje). Pirmame karaliaus rašte skaitome, kad Punsko klebonas turi būti lietuvis arba lietuviškai kalbantis. „Nuo dabar kiekvieną kartą, kai šios bažnyčios klebono postas dėl mirties ar dėl atsistatydinimo bus laisvas, mes ir mūsų šviesiausieji įpėdiniai pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą.“[3] Šie karaliaus žodžiai liudija, kad tuo metu dauguma šio krašto gyventojų buvo lietuviai.
Neaišku, kada Punske apsigyveno žydai. Alicija Sitarskienė knygoje „Prieškarinis Punskas“ rašo, kad, Petro Venslausko iš Kreivėnų tvirtinimu, 1929 metais Punsko žydai šventė 300-ąsias įsikūrimo metines[4]. Taigi išeitų, kad čia atvyko apie 1629 metus.
Šiek tiek užuominų apie Punsko žydus galime rasti Jono Totoraičio knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“ ir „Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne“ („Słownik geograficzny Królestwa Polskiego“).
Punskas jau XVII a. pradžioje buvo vadinamas miestu, nors miesto teises gavo karaliaus Vladislovo IV laikais (1647 m.). 1791 m. miesto teises atnaujino ir Punskui herbą suteikė karalius Stanislovas Augustas.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Punskas atiteko Prūsijai. Prūsų valdžios valdininkas A. C. von Holsche, vizituodamas Punską, užrašė: „Punskas karališkas miestas, 59 kaminai, 583 gyventojai. Menka vietovė.“[5]
1797 m. prūsų komisija, tyrinėjusi naujai prijungtas vietoves, apie Punską rašė: „Karališkas miestas. Turi keturias gatves, 73 kaminus (tame vieną bažnyčią), 10 alaus daryklų, 10 spirito varyklų, 10 smuklių, 10 šulinių.
Pastatai: 73 namai, 8 tušti niekam nepriklausantys sklypai,
15 kluonų.
Gyventojai: 299 vyrų ir moterų (90 šeimininkų ir 90 šeimininkių, 30 + 40 sūnų, 5 + 20 dukterų, 2 padienininkai, 4 bernai, 7 vaikinai,
11 merginų). Tarp jų 60 žydų, 2 dvasininkai, 1 pirklys, 36 amatininkai, 3 miesto tarnautojai, 3 policininkai.
Skolos: 200 talerių.
Karaliaus mokestis: 45 taleriai, 30 grašių.
Priešgaisrinė įranga: 73 kopėčios, 73 odiniai kibirai, 73 kobiniai, 4 vandens kubilai.
Gyvuliai: 106 arkliai, 4 kumeliukai, 20 jaučių, 75 karvės, 10 veršelių, 149 avys, 134 kiaulės.
Pirkliai: 1 pirklys, prekiaujantis drobe.
Amatininkai: 1 dažytojas, 2 skerdžiai, 1 žvejys, 1 stiklius, 3 odžiai, 1 mūrininkas, 5 siuvėjai su 2 mokiniais, 4 batsiuviai su 11 mokinių,
1 račius, 1 stalius, 1 puodžius su 1 mokiniu, 1 dailidė.“[6]
Punsko gyventojų statistika pagal Trakų apskrities gyventojų surašymą (1789–1790 m.):
Krikščionys
Susituokė: 55.
Gimė 167 (96 berniukai, 71 mergaitė).
Mirė: 148 (76 vyrai, 72 moterys).
Žydai
Gimė 1 (berniukas).
Mirė 2 (vyrai).
Jonas Totoraitis knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“ pateikia, kad 1797 m. Punske buvo 59 namai, kuriuose gyveno 583 žydai[7].
„Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne“ („Słownik geograficzny Królestwa Polskiego“) parašyta, kad žydų Punske yra 312, o krikščionių – 407.
Lomžos vyskupijos archyvo 1820 m. duomenimis, Punsko parapijos gyventojų struktūra atrodė taip[8]:
katalikai – 7936,
nekatalikai – 649,
žydai – 714,
totoriai – 2.
1709–1710 m. Punskas buvo nusiaubtas maro epidemijos. Jis į didesnį miestą neišaugo. Nustelbė jį kiti apylinkės miestai. Punskiečiai, norėdami išvengti didelių mokesčių, prašė valdžios paimti iš jų miesto teises. Tai įvyko 1852 m. gegužės 23 d. Tuo metu miestelyje buvo 76 namai[9].
XIX a. pabaigoje Punske gyveno:
katalikų – 407,
žydų – 312[10].
Statistiniai duomenys pagal tautybę ne visada yra patikimi, kadangi juos sudarinėję asmenys siekdavo mažinti žydų gyventojų skaičių.
Tarpukariu, žmonių pasakojimais, Punske žydų galėję būti
60–70 proc. Jie gyveno miestelio centre. Lietuvių namai buvo gyvenvietės pakraščiuose.
[1] Interneto prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mezuza.
[2] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 40.
[3] Punsko parapija 1597–2017, Punsko „Aušros“ leidykla, 2017, p. 15.
[4] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 44.
[5] Racis, J. 1997. Dzieje osadnictwa w parafii Puńsk od r. 1597 do końca XVIII w. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 24.
[6] Ten pat, p. 24.
[7] Ten pat, p. 49.
[8] Archiwum Diecezjalne w Łomży… op. cit.
[9] Ten pat, p. 25.
[10] Ten pat, p. 49.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
