(Tęsinys)
Didelę reikšmę lietuvių tautai turėjo Didysis Vilniaus seimas. Jis posėdžiavo 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis Vilniaus miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija). Suvažiavime dalyvavo maždaug 2000 lietuvių iš įvairių kraštų.
Pradėdamas suvažiavimą J. Basanavičius kalbėjo: „…mes jus Vilniun sukvietėme ne tik tam, kad mes vienas su kitu susipažinę, patirti galėtumėm apie lietuvių vargus, sužinoti, kas plačioje mūsų Lietuvoje girdėti, bet ir idant atlikti ne menką tautišką darbą.“
Suvažiavime buvo konstatuota, kad Rusija yra didžiausias lietuvių priešas. Suvažiavimo dalyviai įsipareigojo: „šviestis, rištis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi.“ Buvo iškeltas etninės Lietuvos autonominės valstybės su demokratiškai išrinktu seimu Vilniuje reikalavimas. Tai buvo pirma Lietuvos valstybingumo atkūrimo deklaracija.
Seimo nutarimuose buvo ir kitų ilgalaikių tautinių siekių dėl lietuvių kalbos teisės valsčiuose ir aukštesnėse administracijos institucijose, mokyklose, lietuvių teisės dirbti savo krašto švietimo, administracijos, teismų sistemoje. Svarbus tautinio solidarumo akcentas buvo seimo nutarimas, kad Suvalkų gubernijos lietuviai, jų apgyventa žemė būtų atskirta nuo Lenkijos karalystės ir prijungta prie autonominės Lietuvos.
Suvažiavimo nutarimai buvo paskelbti dienraštyje „Vilniaus žinios“.
Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai buvo pradėti vykdyti. 1905 metų pabaigoje beveik visoje Lietuvoje buvo perrenkamos valsčių valdybos, teismai, naikinama karo prievolininkų sąrašai, carų portretai, buvo uždaromos rusiškos mokyklos, šalinami iš Rusijos atsiųsti mokytojai, caro policininkai ir žandarai.
Kauno gubernijoje tokios pertvarkos vyko 81 valsčiuje ir 121 pradžios mokykloje. Suvalkijoje – 33 valsčiuose ir 47 mokyklose.
Lietuvių tautinis sukilimas pasiekė ir Punsko kraštą. Gimęs 1886 m. Vaičiuliškės kaimo gyventojas pasakojo: „1905 metų sukilimų Puncki organizavo Leliašus su Svida (Mockavos dvarininkas). Visi bažnyčios choro dalyviai jami dalyvavo. Dalyvavau aš, Vaznelių Vincus iš Valinčų, Grigucų Jonas ir Piatras iš Kampuocų, Mielkus Daminykas iš Alksnėnų, Valinčis Antanas, Sanavaicai, Ivoška Juozas iš Valinčų, Kazys – slūžino Ožkiniuosa, tai visi choristai. Pas Miltakį buvom pamokosa. Ivoška Juozas usakė būtinai visiem susirinkt mokykloj. Kai mes suėjom, atvažau Svida su Leliašum. Caro paveikslas an sienos kaboj, tai liepė nukabyc. „Mikuti, lipk nuo sienos, gana ponauc.“ Biat jo nesunaikino cik už šėpos (spintos) pastatė. „Vyrai pradėkim veikt, ba jau kumialė stimpa, tik atsargiai, nes gali išspirt.“ Uždavė užduotis – man, Pacenkai ir Sloviku išdaužyt Sožalkų mokyklos langus ir rusiškas knygas. Rusų liepė nejudzic, ba da pasispardo. Kitiems Valinčų (kaimo vyrams) Lazdijų načalnyką nurėdyt. Punsko policiją nuginkluot, monopolį ir tiaismą išdraskyc. Nuginkluot visi buvom. Apsimaskavom. Policininkus kailinukais apdriskusiais apvilkom ir liepėm aic iš kur atėjį, biat jie niasipriešino, tai jiem ir nieko nedarėm, o knygas teismo išdraskėm. Tik pusnis ėjo per Punskų. Grigucų Antanas, dzidialis, tai vis nuo lancynų knygas ėmė ir per langų davė, o už lango Vaznelių Vincas jas priimdzinėj. Ir šis darbas valdzai labiausiai krito į akis, nes išdraskytos buvo nereikalingos bylos, o reikalingos knygos liko neliestos. Valdza suprato, kad tai negalėjo įvykti be šeimininko (Svidos) žinios. Už kelių dzienų karinis komisaras iš Suvalkų rogėmis ulonų lydzimas per Punskų patraukė į Mackavos dvarų. Cia buvo papjauci du jaucai, šnapso jau buvo ankscau pagamyta ir prasdėj egzekucinė apklausa, kuri gana švelniai pasibaigė. Svida nustoj būc Puncki teisėju, nors ne jis tam sukilimui vadovavo. Svidą žmonės prisimena kaipo gerą ir linksmą žmogų.
Po viskam parėjom namo vesailion. Atėjo Nevulis ir sako: Alia kas Punski daros? Piar Kraivėnus turėjom važuoc. O aš cyliu. Ir jiej Punskų apsukė, kad kas kadu nepriskabyt.“
Paskui tie patys žmonės užpuolė Mackavos valsčių, kurio vaitu buvo Radzūciškių kaimo, stambus ūkininkas, Makauskas. Čia užpuolikai žalų pridarė už 1000 rublių. Iš Makausko norėjo atimti vaito atributiką (grandinę su ereliu), bet tik grandinę sutraukė, o erelio nesugebėjo atimti. Už tokį Makausko poelgį rusų valdžia paskyrė jam garbės raštą ir davė tokią privilegiją, kad galėjo kasmet atleist 4 vyrus nuo kariuomenės prievolės.“[1]
Rusų valdžia „tvarkai įvesti“ turėjo panaudoti kariuomenę. Prasidėjo baudžiamosios ekspedicijos ir represijos, suiminėjant aktyviausius veikėjus bei tautinio sąjūdžio veikėjus. Rusų represijos ir persekojimai palaužė įsisiūbavusį lietuvių išsivadavimą. Sulaikytieji buvo baudžiami kalėjimu arba tremtimi į Sibirą.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Misiukonienė M. Punskas. Etnografiniuose pasakojimuose ir žmonių prisiminimuose. Punsko „Aušros“ leidykla, 2022.
