Ant nedidelio kalnelio rytinėje Punios ežero pusėje, prie kelio į Ožkinius, driekiasi senosios Punsko parapijos katalikų kapinės. Kiek istorijų mums jos galėtų papasakoti? Kiek ten po velėna amžiams atgulusių žmonių, kurie mylėjo, troško būti mylimi, tuokėsi, gimdė vaikus, tikėjo, kad gyvens, kad nebus užmiršti. Jų atminimas dingo be pėdsako.
Nedaug išliko rašytinių šaltinių apie šias kapines. Seniausia užuomina apie jas yra Punsko parapijos 1814–1829 metų mirusiųjų knyga. Senąsias kapines mini kun. Benedykt Bieniaszewicz 1820 m. Jis rašo, kad parapijos kapinės tašytomis sijomis aptvertos ir reikia jas taisyti. Tada parapijiečiai pastatė mūrinę (akmenų su samanomis) tvorą.
Paskutinis mirusysis šiose kapinėse palaidotas prieš 100 metų.
Punsko senosios kapinės yra, palyginti, nedidelės. Jų plotas 1,3 ha. Kapinės daugiakampio formos. Seniausioje jų dalyje išliko kalkėmis sutvirtintų akmenų tvora. Šioje dalyje stovi ir kapinių puošmena – koplyčia. Ji pastatyta iš plytų, tinkuota, su apside pietryčių pusėje. Koplyčios langai yra du: vienas į rytus, kitas į vakarus. Įėjimas į koplyčią pro dvivėres medines duris. Virš stogo pritvirtintas geležinis kryžius.
Koplyčios fundatorius buvo maršalka Cemnolonskis (Ciemnołoński). Jis ją pastatė XIX a. pradžioje savo mirusios žmonos kapo vietoje. Spėjama, kad fundatoriui esant gyvam, koplyčioje buvo laidojami jo šeimos nariai. Žinoma, kad jos rūsyje palaidoti Mockavos ekonomijos komisaro sūnus Józef Kłopotowski, miręs 1814 m., 1815 m. mirusi Anna Narbutowa – Kurlandijos kariuomenės leitenanto našlė, kunigas B. Bieniaszewicz. Čia palaidotas ir klebonas Kazimieras Jonkaitis (1835–1881). Jis 1879 m. pradėjo statyti dabartinę Punsko bažnyčią. Ruošė medžiagas, vadovavo darbams, įmūrijo bažnyčios kertinį akmenį. Deja, šventovės konsekracijos nesulaukė. Mirė eidamas 46 metus. Prie besimeldžiančiojo skulptūros ant grindų yra K. Jonkaičiui skirta atminimo lenta. Daugiau jokių laidojimo pėdsakų nėra. 1970 m. kun. I. Dzermeikos rūpesčiu koplyčia buvo suremontuota, o kapinių plotas apsodintas topoliais. Ilgainiui juos reikėjo išpjauti, nes paseno ir teršė aplinką.
Rašytiniuose šaltiniuose nėra užuominų, kad šioje koplyčioje būtų laikomos šv. Mišios. Kai 1868 m. sudegė Punsko šventovė, kurį laiką kapinių koplyčioje buvo laikomi liturginiai daiktai. Galėjo čia trumpą laiką vykti ir pamaldos, kol Mockavos dvaro savininkas Svida padovanojo medinį kluoną, kuris buvo pritaikytas religiniams reikalams.
Šiais laikais Punsko senosios kapinės gražiai prižiūrimos. Čia yra išlikę penki antkapiniai paminklai. Du iš jų su lenkiškais įrašais – 1858 ir 1904 metų. Prieš daugiau kaip dvidešimt metų kapinėse buvo dar du antkapiai su archajiškais lietuviškais įrašais. Jie šiuo metu saugomi Punsko lietuvių kultūros namuose – Juozo Vainos etnografiniame muziejuje.
Kapines puošia keli įdomūs, mūsų dienomis pastatyti, monumentai. Kalnelio papėdėje, švenčiant Lietuvos vardo 1000-metį, 2009 m. punskiečiai pastatė aukštą medinį kryžių, ant kurio įrašytos įsimintinos lietuvių tautai datos. Kryžiaus autorius – žinomas mūsų krašto drožėjas Zenonas Knyza. Ąžuolas kryžiui buvo parvežtas iš Lietuvos, iš Punios apylinkių. Kapinių pakrašty prie Kovo 11-osios (11 Marca) gatvės 2018 m. buvo atidengta varpinė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui paminėti. Jos autorius taip pat Zenonas Knyza. Netoli koplyčios stovi prieš porą dešimtmečių Kazimiero Sendos iš Pristavonių pastatytas kryžiastulpis.
Ir dar viena pagerbimo verta šių kapinių vieta. Šiemet, lapkričio 20 d., sukaks 100 metų, kai šiose kapinėse buvo sušaudytas ir palaidotas Lietuvos savanoris, šaulys Jonas Murauskas iš Vaitakiemio. Daug dešimtmečių apie jį nebuvo galima kalbėti. Pirmas apie įvykį turbūt prieš penkerius metus viešai prabilo Suvalkuose gyvenantis Juozas Vaznelis, kilęs iš Valinčių kaimo. Šiandien žinome, kad Vaitakiemyje gimęs Jonas Murauskas 2 metus kovojo Lietuvos savanorių gretose. 1920 m. grįžo į savo gimtinę ir buvo lenkų areštuotas. Byloje prieš jį liudijo dvi šio krašto lenkės. J. Murauskas buvo pastatytas prieš lenkų karo teismą ir nuteistas mirties bausme. Tuoj pat buvo sušaudytas ir palaidotas šiose kapinėse. Į savanorio egzekuciją buvo suvaryti Punsko gyventojai. Praėjus maždaug 80 metų nuo minėtų įvykių, Jono Murausko palaidojimo vietą parodė prie kapinių anuomet gyvenusi Petronėlė Durtonaitė-Jakimavičienė. Šią istoriją jai papasakojo tėvai. Pagal jos pasakojimus savanorio palaidojimo vietą nesunku rasti: reikia žengti 7 m bažnyčios link ir 90 laipsnių kampu pasisukti 2 m Ožkinių link.
Įėjimą į kapines žymi paminklinis akmuo su dvikalbiu įrašu. Akmenį padovanojo Petras Kliučinskas iš Punsko. Kryžių nukalė Antanas Petruškevičius iš Vaitakiemio, pagrindą išliejo Jurgis Valinčius, o jam talkino Jonas Vaičiulis.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
