Š. m. gegužės 16–23 dienomis Punsko LKN mišrus choras „Dzūkija“ kartu su Alytaus kultūros ir komunikacijos centro kamerinio choro „Varsa“ atstovais (abiejų chorų vadovas Vidas Simanauskas) buvo išvykę į Italiją, į Rimini miestą prie Adrijos jūros. Kelionės tikslas buvo sudalyvauti XIII tarptautiniame folkloro festivalyje.
Atlikę choristų pareigas, kolektyvų dalyviai, kiek tik leido galimybės, naudojosi proga ir lankė įžymias šiaurės Italijos vietas.
Kuris miestas Italijoje vienas populiariausių ir labiausiai išgarsėjusių? Be abejo, Venecija – Adrijos jūros karalienė (La Serenissima – „ramiai graži“). Taigi, punskiečiai ir alytiškiai nusprendė ją aplankyti.
Į šią vietą (panašiai kaip ir į San Mariną) mus lydėjo gidė Aida Skorupskytė, atvykusi iš Lietuvos ir ilgam laikui pasilikusi Italijoje. Ji čia sukūrė šeimą ir gyvena jau 30 metų šalia Riminio kurortinio miesto. Aida puikiai organizuota, turi be galo daug žinių apie Italiją, italus. Labai įdomiai pasakoja ne tik istorinius faktus, bet ir apie šios šalies gyventojų buitį, papročius, tradicijas, kultūrą, kulinarinį paveldą… Su gide išvaikščiojome įdomiausias Venecijos vietas: šv. Morkaus aikštę, gatves, gatveles, nutiestus virš kanalų tiltelius.
Venecija (Veneto regionas) buvo pradėta statyti penktajame amžiuje ant druskos pelkynų, Adrijos jūros žiotyse. Vieta labai nepalanki apsigyventi, bet ją pasirinko žemyno imigrantai norėdami apsisaugoti nuo žiaurių barbarų genčių antpuolių. 727 m. pirmą kartą buvo išrinktas Venecijos dogas (dožas – miesto valdovas), kuriam valdant į visumą buvo surinktos visos salos. Viduramžiais Venecija tapo galinga nepriklausoma respublika, kurios visi gyventojai buvo laisvi žmonės. Tai buvo didžiulė retenybė tuometinėje Europoje. Deja, iki XVI a. Venecija palaipsniui prarado savo galią ir 1797 m. pateko į Austrijos kontrolę. Tik 1866 m. miestas tapo nepriklausomu Italijos Veneto provincijos centru.
Venecijos teritorija pastoviai užliejama vandeniu, tad galima sakyti, miestas iškilo ant vandens, todėl namų pamatai yra visiškai jame panardinti. Dėl to jie turi savotišką sandarą, susideda iš dviejų pagrindinių dalių: apatinė yra į dugną įmušti mediniai (maumedžio arba ąžuolo) poliai, o ant jų yra antroji (viršutinė) dalis – įprastas akmeninis pamatas. Kad namai nenugrimztų, jie buvo pastatyti iš kalkakmenio ir medžio, todėl jie buvo lengvi, bet ir ganėtinai tvirti.
Veneciją sudaro 120 salų. Ją į visumą apjungia apie 400 tiltų, nutiestų virš 150 kanalų. Į šį miestą patenkama motorinėmis valtimis, gondolomis ir laiveliais. Vienintelis tiltas, kuriuo galima privažiuoti iš sausumos automobiliu (lygiagrečiai jo yra ir geležinkelio tiltas) – apie 4 km ilgio Ponte della Liberta, dėl to mieste šio transporto priemonių praktiškai nėra. Mes, važiuodami autobusu iš Riminio, šiuo tiltu privažiavome Venecijos priemiestyje esančią didžiulę automobilių stovėjimo aikštelę, o iš ten – jau motoriniu laiveliu (vandens autobusu) plaukėme į pačią Veneciją.
Venecija yra unikali ir nepakartojama vieta. Kanalai tarp namų yra tokie siauri, kad dažnai plaukiančios gondolos vos prasilenkia. Tas pats su gatvėmis – yra tokių, kad praeinant galima atsiremti į pastatų sienas ištiestomis rankomis, o vienoje siauriausių vietų – iš vis vos vienas žmogus praeina. Dėl to čia reikia laikytis griežtų eismo taisyklių: gatvelėse būtina eiti tik dešine puse, ir tik vorele.
Bet kuris Venecijos pastatas turi didelę architektūrinę vertę, todėl visa salos miesto dalis yra visiškai globojama UNESCO. Nepaisant visų atsargumo priemonių, miestas lėtai, bet pastoviai grimzta į vandenį maždaug 5 milimetrus per metus. Apytiksliais skaičiavimais, iki 2030 m. vandens lygis turi pakilti iki kritinio aukščio ir tuomet prasidės spartus šimtmečiais stovėjusių architektūros paminklų naikinimas. Tokiu būdu Adrijos jūra, dėl kurios Venecijos Respublika kadaise tapo viena stipriausių ir turtingiausių valstybių Europoje, dabar kelia rimtą grėsmę miestui. Potvyniai vyksta gana dažnai, o jūros vanduo prasiskverbia į namų rūsius, kartais pakyla į pirmuosius aukštus. Ne mažesnę grėsmę Venecijai kelia ir kanalų, kuriuose vanduo vadinamas nuodingu, užterštumas…
Kaip minėjau, Venecijoje be galo daug tiltų. Labiausiai mums patiko Atodūsių tiltas. Jis taip pavadintas ne dėl įsimylėjusių porų, kurios atsidūsta saulėlydžio metu. Vardo kilmė išvedama dėl visiškai kitos priežasties. Tiltas sujungė teismo salę su miesto kalėjimu ir buvo pavadintas taip dėl liūdnų nuteistųjų atodūsių, kurie atsisveikindami žvalgėsi į Veneciją, perėję į kalėjimą. Atodūsių tiltą stebėjome nuo kito tilto per Dogų (dožų) rūmų kanalą – Solomenny. Šio tilto pavadinimas kilęs nuo netoliese esančios prieplaukos, skirtos gondoloms. Būtent į šią prieplauką mus atplukdė vandens autobusas. Visai netoli šios vietos yra Šv. Morkaus aikštė su populiariausiais miesto objektais: Dogų (dožų – valdovų) rūmais, San Marco bazilika (svarbiausia šventykla visoje Venecijoje, joje yra saugomi šv. Morkaus palaikai) bei aukščiausiu miesto orientyru – Campanila San Marco (jo funkcijos buvo: sargybos bokštas, švyturys, varpinė; 1902 m. jis visiškai sugriuvo, bet jau 1912 m. šis pastatas buvo atstatytas).
Venecijos išvaizda per pastaruosius šimtmečius praktiškai nepasikeitė – nėra čia dirbamos žemės, pramonės įmonių, naujų pastatų plotų, o pagrindinis transportas vis dar yra vanduo. Tačiau, nepaisant pesimistiškų prognozių, kad ateityje Veneciją ištiks likimas, panašus į mitinės Atlantidos likimą, jos istorija tęsiasi, ji gyvena ir stebina kasmet šimtus tūkstančių turistų savo išskirtinumu ir nepakartojama architektūra.
bb, punskas.pl
