Šiandien kalbuosi su Martynu – lietuviu emigrantu, šiuo metu gyvenančiu bei dirbančiu Belgijoje. Užsitęsus darbo paieškoms Lietuvoje, Martynas savo laimės ieškojo Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, tačiau ją atrado ir jau šeštus metus sėkmingai gyvena bei dirba Belgijoje, kur darbą jam pasiūlė draugai. Tiesa, visą gyvenimą gyventi emigracijoje lietuvis nenori ir tikisi, kad pavyks savo ateitį susikurti mylimoje tėvynėje. „Esu lietuvis – su pasididžiavimu visiems tai sakau“, – tikina Martynas.
Vyras dirba pastolininku (aukštalipiu). Tai viena iš pavojingiausių specialybių pasaulyje, dirbama ypač dideliame aukštyje, kartais patalpose, kur laikomos gyvybei pavojingos medžiagos. Tačiau nei jo, nei kolegų tai nebaugina, atvirkščiai – vyrams patinka adrenalinas bei iš aukštybių atsiveriančios, kvapą gniaužiančios miestų panoramos.
Su kokiais pavojais susiduriate darbe?
Visų pirma – tai didelė atsakomybė. Nuo mūsų priklauso kitų darbuotojų darbų sauga. Kaip minėjau, aukštis didelis, bet tai jau įprasta. Tokia kasdienybė, tokia darbo specifika. Būna, tenka dirbti gamyklose, kur apdirbamos įvairios cheminės medžiagos, kurių nors menkiausią lašelį įkvėpus gali baigtis labai blogai. Tačiau, žinoma, dirbame su aukšto lygio apsaugos priemonėmis ir, kiek žinau, taip dar niekam nėra nutikę. Kartais dirbame tokiame karštyje, kad galime išbūti vos kelias minutes – greitai atliekame, ką reikia ir bėgame, o mus keičia kolegos. Tačiau dažniau mus pasitinka ne karštis, o drėgmė, vėjas ir lietus, nes juk darbą pradedame anksti ryte, kai pasaulis dar tik bunda, o miestą gaubia tirštas rūkas.
Ar sunku buvo prisitaikyti prie svetimos aplinkos, pasikeitusio gyvenimo?
Negaliu sakyti, kad gyvenimas labai pasikeitė. Mano komandoje beveik visi lietuviai, gyvenu ir bendrauju taip pat su lietuviais. Nors mūsų įmonėje dirba daug žmonių, įvairiausių tautybių, tačiau bendraujame daugiausiai su tos pačios tautybės žmonėmis. Net maisto produktų apsipirkti dažniausiai važiuojame į lenkams priklausančias parduotuves. Belgų parduotuvėse maisto tikrai netrūksta, bet visi pasiilgstame „namų“ skonio, na, o lietuvių ir lenkų virtuvė panaši. Baltą mišrainę, kuri taip primena namus, valgome dažniau nei Lietuvoje. Aplinką keičiu nebe pirmą kartą, o ji čia svetinga ir nuo pat pirmų dienų jaučiuosi puikiai. Dėl to džiaugiuosi. Galbūt nerimą kiek kėlė užsienio kalba, bet atvykęs supratau, kad nėra dėl ko jaudintis. Neteko susidurti su jokiais sunkumais, kadangi Belgijoje žmonės nuo pat mažumės kalba keliomis kalbomis, todėl susikalbėti tikrai įmanoma. Apskritai, gyvenimas svetimoje šalyje man padėjo tapti savarankiškam.
Ar visą pasaulį apėmusi pandemija turėjo įtakos jūsų darbui ir kasdienybei?
Taip. Praėjusiais metais didžiąją laiko dalį tiek aš, tiek mano kolegos praleidome Lietuvoje. Iš pradžių atrodė, kad gyvenimas teka įprasta vaga, bet paskelbus karantiną, darbo drastiškai sumažėjo ir visus lietuvius išsiuntė atgal į tėvynę. Nors, kaip turbūt ir daugumai žmonių pasaulyje, finansiškai buvo nelengva, bet aš šioje situacijoje įžvelgiu ir teigiamų dalykų. Dar niekada tiek laiko negalėjau skirti sau ir šeimai. Tai buvo puiki proga sustoti, įsiklausyti į save ir savo poreikius, susidėlioti prioritetus ir pailsėjus pažiūrėti į gyvenimą kitomis akimis. Kaip sakau, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Supratau, kad nieko nėra amžino ir tik nuo mūsų priklauso, ko ir kiek iš gyvenimo pasiimsim, todėl į darbus grįžau visu pajėgumu, su dar didesne motyvacija.
Ką veikiate po darbo, kaip leidžiate laisvalaikį?
Laisvalaikio iš tikrųjų daug neturiu, atvažiavau čia dirbti ir užsidirbti. Tačiau tą laiką, kurį turiu, išnaudoju prasmingai. Po darbo sportuoju. Deja, dėl karantino uždaryti visi sporto centrai ir salės, tačiau Belgijoje beveik visuomet oras puikus, todėl dabar sportuoju lauke. Mėgstu bėgioti, išbandyti jėgas ant lauke įrengtų treniruoklių. Su draugais ir kolegomis susirenkame pažiūrėti krepšinio, dažnai savaitgaliui išvažiuojame atokiau nuo miesto – pažvejoti, išsikepti šašlykų ar tiesiog praleisti laiką gamtoje. Kartais keliaujame po aplinkinius miestus, prieš pandemiją dažnai vykdavome į įvairius kultūrinius renginius, koncertus, festivalius. Renkuosi aktyvų laisvalaikio praleidimą. Daug kas stebisi, nes juk mano darbas yra fiziškai labai sunkus, tačiau aš mėgstu judėti ir pažinti pasaulį iš įvairiausių perspektyvų.
Minėjote, kad laisvalaikį leidžiate su lietuviais. Galbūt priklausote ar dalyvaujate lietuvių bendruomenės Belgijoje veiklose?
Žinau, kad yra tokia bendruomenė, kurios tikslas suburti Belgijoje gyvenančius lietuvius. Pats jai nepriklausau, galbūt todėl, kad daugiau domiuosi lietuvių gyvenimu Lietuvoje ir tikiuosi ateitį kurti Lietuvoje. Žinoma, džiaugiuosi, kad yra tokia bendruomenė, kad lietuviai nori bendrauti vieni su kitais, švęsti šventes kartu ir ugdyti pilietiškumą. Jei mano šeima būtų čia, jei turėčiau vaikų, kurie augtų Belgijoje, būtinai dalyvaučiau ir įsitraukčiau į bendruomenės veiklas. Mano nuomone, tokios bendruomenės svarbiausios tiems žmonėms, kurie čia įleidę šaknis, ypač jų vaikams.
Ne kartą užsiminėte, kad planuojate grįžti į Lietuvą. Kokie jūsų planai tėvynėje?
Ateities vizijų, svajonių turiu, bet jas norėčiau pasilaikyti sau. Planuoju grįžti, tiksliau, norėčiau, nes, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Taigi, kol kas neturiu „šimtmečio“ plano, bet, tikiuosi, kad viskas toliau klostysis sėkmingai ir galėsiu savo gyvenimą kurti grįžęs į Lietuvą, nes čia mano namai, o dabartinė vieta yra tik laikina stotelė. To linkiu ir sau, ir kiekvienam žmogui – turėti vietą pasaulyje, kur yra tavo širdies namai ir kur norisi sugrįžti.
Ačiū už pokalbį.
Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
