II šv. Kalėdų sekmadienis (Jn 1, 1–18)
Esam šv. Kalėdų mistagogijoje, šv. Kalėdų laike, kai Dievas apsireiškia – Jis užgimsta žmogiškame trapume. Bažnyčia yra tokiame laike, kai kiekvienas iš mūsų yra kviečiamas gilinti tikėjimą, pažinti dieviškąjį slėpinį. Šį sekmadienį girdime Gerąją Naujieną apie tikrąsias Viešpaties Jėzaus šaknis. Evangelistui Jonui yra labai svarbu atskleisti ir parodyti dieviškąsias Jėzaus šaknis. Viešpats Jėzus yra ištartas Dievo Žodis. Šis Žodis yra slėpinys, kurio žemiškoji pradžia ir jo apsireiškimas prasideda Betliejuje. Tačiau tai yra tas Žodis, kuris buvo nuo amžių pradžios. Ir tai nėra ideologija, tai yra dieviškosios tikrovės neišsemiama dalis. Žodis, kurį ištaria Dievas, kūrė pasaulį, o dabar, Betliejuje gulintis Kūdikėlis – ištartas Dievo Žodis – laiko perspektyvoje atliks išganingąjį darbą, atbaigs kūrimą.
Evangelijos pradžioje, vadinamajame prologe, šventasis Jonas kalba apie nepasiekiamas Dievo aukštybes, praskleisdamas uždangą į vidinį Dievo gyvenimą ir taip paliesdamas Švenčiausiosios Trejybės paslaptį. Mes žinome, kad jau Senojo Testamento žydams nebuvo svetima mintis apie Dievo Žodį – Dievo Išmintį, egzistavusią prieš pasaulio sukūrimą (plg. Pat 8,22; Išm 7,22). Patarlių knyga sako: VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų (Pat 8, 22). Išminties kilmė yra dieviška. Čia ji vaizduojama kaip būtybė, egzistavusi anksčiau negu visi kūriniai (22–26 eilutės), pritarusi Dievui, kai jis sumanė ir sukūrė Visatą, kai ją išpuošė grožiu bei įvairove ir nustatė jos nuostabią darną (27–30 eilutės). Čia pranašaujama apie dieviškus Asmenis, kurie ilgainiui bus visapusiškai apreikšti, kai Išmintis įsikūnijo Jėzuje Kristuje. Kažką panašaus teigia ir Išminties knyga: nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja (Išm 7, 22). Išmintis yra tai, per ką viskas buvo Dievo sukurta. Tačiau šv. Jono Gerosios Naujienos pradžioje Dievo Žodis išryškėja kaip antrasis Švč. Trejybės asmuo, kaip vienatinis Tėvo Sūnus, per kurį mums atėjo išganymas ir malonė. Iš Jono evangelijos aiškiai sužinome ir Dievo Žodžio įsikūnijimo paslaptį. Kitose evangelijose kalbama apie Jėzaus dievystę kaip faktą, o čia parodytas jo dievystės pagrindas Švč. Trejybėje.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė. Dievas yra toji pasaulio šviesa. Pasaulio kūrimas, apie kurį kalba Pradžios knyga, įvyko per Dievo žodžio šviesą. Visa Senoji Sandora yra kupina Dievo pėdsakų, bylojančų apie Dievo buvimą – Jis buvo tarsi pasislėpęs savo pranašuose, savo teisėjuose. Atėjus laiko pilnatvei Dievas apsireiškia – Dievas gimsta Betliejaus varganume, kuris yra tarsi žmogaus būsenos simbolis. Šiuo savo gimimu žemiškume Dievas į žmogaus tikrovę įneša tam tikrą giedrą – tikėjimą, viltį ir meilę. Deja, Švenčiausiai Mergelei Marijai ir šventajam Juozapui nebuvo vietos. Užeiga buvo uždaryta… Pats Viešpats Jėzus sakė: Lapės turi urvus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Galiausiai pati Gerosios Naujienos kulminacija kalba apie kryžiaus medį, kuris buvo už Jeruzalės sienų – už miesto. Šią įsikūnijusio Dievo žodžio šviesą nuolat lydėjo tam tikras atmestinumas. Pas savuosius atėjo, bet savieji jo nepriėmė. Žmogui nereikia jo šviesos. Bet tai galioja ne visiems; slapta priimtas ištartas Dievo žodis kiekvieną padaro šviesos vaikais. Dėl to tamsa šviesos neužgožė, nes Dievas tapo artimas ir Jis gyveno tarp mūsų. Tas, kuris yra amžinas, tas, kuris yra Kūrėjas, tapo toks kaip mes, tapo trapiu žmogumi. Jis tapo kūdikiu, kuriam reikėjo motinos pagalbos – juk reikėjo vaikelį maitinti. Kad galėtų augti ir bręsti tikru žmogumi, Jam buvo reikalingas šv. Juozapas. Dievas per savo Sūnų pasistato tarp mūsų palapinę. Ištartas Dievo Žodis tampa mūsų istorijos dalimi, kuri parodo kelią pas Dievą, kelią tikrosios taikos link. Ką tik užgimusiam Dievui reikalinga mūsų pagalba, kad toji šviesa plistų, kad ji pasiektų kiekvieną, kuris josios trokšta. Kartą Albertas Einšteinas prisipažino: „Dar būdamas vaikas, aš buvau lavinamas pažinti tiek Bibliją, tiek ir Talmudą. Esu judėjas, bet mane labai patraukė šviesus Nazariečio asmuo…“ Neįmanoma skaityti Evangelijos ir nejausti faktiško Jėzaus asmens buvimo. Jo asmenybė tiesiog pulsuoja kiekviename žodyje. Joks mitas negali būti taip pripildytas gyvenimo…
Dievas į žmogaus dirvą meta savąjį Žodį – savo Sūnų, kad Jis mumyse augtų. Viešpats turi augti mumyse. Visa tai puikiai suprato šventasis Jonas Krikštytojas: „Jam skirta augti, o man – mažėti“. Taip bus, jeigu trokšime „dvasinio, neatmiešto peno“, tai yra Dievo žodžio; taip bus jeigu būsime prisiglaudę prie Jėzaus malda ir sakramentais, ypač atgailos ir Eucharistijos. Pagaliau, tas, kuris nori atgimti, turi pasiimti pas save Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji būtų jo motina, todėl, kad ten, kur yra Marija, ten yra Šventoji Dvasia, kuri vienintelė atnaujina mus pagal Jėzaus paveikslą ir panašumą. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“. Taigi pasiimkime Mariją pas save. Ji išmokys mus, kur yra autentiškas gyvenimo džiaugsmas, tai yra gyventi Jėzaus bičiulystėje. Prašykime ją pasidalyti tuo tikėjimu ir tais jausmais, kuriuos ji patyrė Jėzaus gimimo dieną. Dėl to Bažnyčia ir kviečia kartu su Viešpačiu Jėzumi užbaigti savo santykių kūrimą, kad tas kūrimas, kuris jau buvo pradėtas, būtų užbaigtas Viešpatyje Jėzuje – ištartame Dievo žodyje.
Pradžioje buvo Dievas… Prieš tau, pavyzdžiui, ateinant į gyvenimą arba pradedant dieną. Jis atėjo pas savuosius, pas tave. Jis panoro būti su tavimi, nes be Jo nieko gero nebus… O tu? Gal nuo šiandien rasi Jam laiko? Gal nuo šiandien gyvensi su Juo?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
