LK 16, 19–31; dar kartą apie prioritetus
Šios dienos Dievo žodis atskleidžia giliausią, prasmingiausią logiką. Pranašas sako, kad laimingas ir tvirtas yra tas žmogus, kuris „Dievu pasikliauja“. Šio sekmadienio Evangelija pateikia dvi labai skirtingas pozicijas. Turtuolis, besimėgaująs gyvenimu, ir Lozorius, nieko neturintis, išskyrus votis ir žaizdas, kurias laižo atbėgę šunys. Vienas mėgaujasi skaniausiais valgiais, vilki pačius gražiausius drabužius, o Lozorius dėvi skarmalus. Vienas pasikliauja tuo, ką turi pats sukaupęs, o kitas pasikliauja malone ir kitų gerumu. Neturto paveikslas yra Lozorius, turto paveikslas yra neįvardintas turtuolis: Evangelija pateikia radikalius, apčiuopiamus turto ir neturto pavyzdžius. Tai kaip čia yra su tuo turtu ir neturtu?
Neturtas. Kalbant apie neturtą pirmiausia turime turėti prieš akis šv. Pranciškų Asyžietį, didįjį Bažnyčios reformatorių, kuris savo gyvenimo pavyzdžiu aiškiai sudėliojo, kas yra tikrasis Bažnyčios turtas. Turtas, anot šv. Pranciškaus, yra išgyvenamas žmogaus viduje. Šv. Pranciškus nuolat kartodavo savo broliams: „gyventi be nieko sau“. Tikrasis neturtas reiškia, kad ne aš su visais savo talentais esu savo saugumo garantas, bet Dievas suteikia viską, ko man reikia. Visa, ką man Dievas suteikia, yra priemonės pasiekti amžinąjį, palaimintąjį regėjimą, t. y. buvimą kartu su Viešpačiu. Neturtas kaip toks yra stiprus santykis su Tėvu, kuris man duoda viską, todėl man nereikia nieko savintis. Kai neturiu ko savintis, man reikalingas kitas žmogus. Neturto šviesoje kitas žmogus gali tapti man Dievo pirštu, kurį įsitvėrę, galime pasiekti nuolatinį Dievo buvimą. Tada neturtas tampa turtu. Neturtas parodo tikrąjį lobį, t. y. Dangaus karalystę. Šv. Pranciškus suprato, kad šio pasaulio turtai negarantuoja saugumo, nes visa tai yra laikina. Broliai kartūzai sveikinasi vienas kitam primindami: memento mori. Kitaip sakant, prisimink, jog visa, kas aplink tave, yra laikina, o tavo gyvenimiškas saugumas negali būti integruotas vien tik į tai, kas yra apčiuopiama. Pasikliauti Dievu (neturtas) – tai kurti savo gyvenimą pagal jo valią. Dieviškoji valia atskleidžia žmogui jo ir pasaulio prigimtį bei prasmę, tikruosius kelius į pilnutinę darną ir laimę.
Turtas (ekonomine prasme) – tai ištekliai, naudojami žmonių ir visuomenės gerovei. Teisine prasme turtas yra visos turimos teisės, teisiniai reikalavimai bei turtiniai įsipareigojimai, jų visuma. Pagal išraiškos formą turtas gali būti: materialus ir nematerialus, ilgalaikis ir trumpalaikis, pagal nuosavybės teisinius santykius – privatus, viešasis (visų), klubinis, visuomeninis turtas. Pinigai yra turto išraiškos forma, tiesiogine prasme jie neteikia pinigų turėtojui jokių pajamų. Pinigai – likvidžiausias turtas, kadangi juos paprasčiausia yra leisti, įsigyjant už juos kokių nors vertybių, juos mainant ar kitokiais būdais jiems dalyvaujant rinkoje. Turtas, kaip ir nuosavybė, gali būti ne tik materialios vertybės. Intelektinė nuosavybė, sutartinės ir kitokios teisės taip pat gali būti laikomos turtu. Turto pavyzdžiai: pinigai, automobilis, sklypas, duona, vertybiniai popieriai, informacija, praktinė patirtis, mokslinis darbas, filmas, kompiuterinė programa, elektra, gamtos ištekliai (miškas, vėjas, lietus, oras), gebėjimai, įgūdžiai.
Turtas ir neturtas šio sekmadienio rėmuose. Šiame palyginime Lozorius atstovauja pasaulio vargšams. Jis gausiai apdovanojamas po mirties. Kai kas mano, kad Lozorius buvo žinomas Jeruzalėje elgeta. Jis visiškai pasitikėjo Dievu – priklausė nuo jo ir žmonių malonės. Lozorius ne tik fizine prasme buvo neturtingas, bet taip pat savo vidumi buvo neturtingas. Jis visu gyvenimu rodo, kad jo saugumas pirmiausia yra Dieve, o po to kitų žmonių rankose: jo saugumas priklausomas. Ne skurdas, bet tikėjimas nuvedė elgetą į Abraomo prieglobstį. Palyginime neminimas nė vienas Lozoriaus žodis. Tai ženklas jo kantraus atsidavimo Dievo valiai. Jis nepriekaištauja dėl savo sunkaus likimo, nepyksta ant turtuolio, nesimėgauja jo kančia po mirties. Lozoriaus turtas yra neapčiuopiamas šioje materialioje gyvenimo tikrovėje, bet dangiškoje perspektyvoje tampa apčiuopiamybe.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Būti Abraomo prieglobstyje, tai būti su tuo, kas yra išrinktosios tautos svarbiausias asmuo. Tai kertinis žmogus, kuris žydams buvo labai svarbus. Abraomas nuolankumo Dievui pavyzdys, kuris veda prie Viešpaties.
Štai kitoje Evangelijos vietoje turtuolis vienas sau svarsto: „Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’ O Dievas jam sako: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ Turtuolis nori saugumo. Savo nesaugumą maskuoja materialinėmis gėrybėmis. Turtingasis kliaujasi tuo, ką yra sukaupęs. Kitaip sakant, pastarasis tampa pats sau pakankamu. Evangelija visada nurodo, kad žmogaus pakankamumas yra visada Dieve, todėl Jėzus ir moko, kad mūsų amžinasis likimas priklauso nuo to, kaip elgiamės čia ir dabar – tai, kas atrodo neša laimę, gali atskirti nuo Dievo, ir atvirkščiai, kas atrodo sunku ir nepakeliama, gali tapti vienybės su Dievu ir su žmonėmis priežastimi. Šiuo palyginimu Jėzus moko, kad nelaimės užklumpa tuomet, kai neteisingai naudojamės turtais. Pastaruosius paverčiame tikslais, nors tai gali būti tik priemonė.
Taigi sudėliokime dabar viską į savo vietas. Turtas ar neturtas – štai kur klausimas. Būti turtingiems ar neturtingiems? Tai yra prioritetų klausimas. Šioje vietoje yra labai svarbus mūsų pačių požiūris ir kiek tame yra evangelinės tiesos. Pastaroji viską surikiuoja mūsų gyvenime. Tik per evangelinę šviesą suprantame, kad turtas nėra blogis. Senajame Testamente galime pastebėti, kad turtas buvo laikomas malonės ženklu: Dievas laimina tokį žmogų. Bet tas pats turtas gali mums tapti prakeiksmu, jeigu jis tampa mums gyvenimo siekiniu. Turtas visada gali būti tik priemonė, o ne tikslas.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
