Pelenų trečiadienis. Mt 6, 1–6. 16–18
Pradedame gavėnios laikotarpį. Tai laikotarpis, kuris yra skirtas pasiruošti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų iškilmei. Šis slėpinys yra viso krikščioniško gyvenimo ašis. Motina Bažnyčia kviečia tikinčiuosius nurimti ir save paruošti šio didingo slėpinio šventimui. Gavėnios laikotarpiu yra aktualus Kristaus kvietimas suvokti save, kaip trapų ir nuodėmingą. Savo trapumo ir nuodėmingumo suvokimas yra pirminis žingsnis Dievo gailestingumo link. Dievo gailestingumas tapo kūnu. Tai gailestingumo darbai: ligonių gydymas, demonų išvarymas, minios pamaitinimas, pamokymai, pasakyti palyginimais ar tiesioginėmis Kristaus ištaromis. Visa tai, ką darė ir daro Kristus, yra visos Švenčiausios Trejybės gailestingumo išraiškos. Šios Dievo gailestingumo išraiškos yra kvietimas žmogui permąstyti savo elgseną. Girdėtoji Geroji Naujiena pateikia tris žingsnius, kuriuos turėtume žengti gavėnios laikotarpiu. Tai yra išmalda, malda ir pasninkas. Žengus šiuos tris žingsnius, Dievo gailestingumas tampa mūsų gyvenimo tikrovėje kūnu. Paradoksalu, bet tai yra Bažnyčios gyvumo ir tikrumo ženklas. Pelenų dienos kvietimas yra orientuotas į teisumo darbus. Šie teisumo darbai yra trys žingniai, kuriuos žengus galima vaisingai išgyventi gavėnios laikotarpį. Pažvelkime į šiuos tris žingsnius išsamiau.
Išmalda. Šventasis Raštas daug kur kalba apie išmaldą. Tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame Testamente atrandame tokių vietų, kur yra kvietimas padėti stokajantiems. Štai keletas vietų.
1. Kas pasigaili vargšo, skolina Viešpačiui; Jis atlygins jam už jo darbus (Pat 19,17).
2. Beturčių visuomet bus krašte, todėl įsakau ištiesti ranką broliui ir beturčiui, kuris gyvena tavo šalyje (Įst 15,11).
3. Jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa (Iz 58,10).
4. Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19,21).
5. Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. Apaštalai su didžiule jėga liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir gausi malonė buvo su jais visais. Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo (Apd 4,32–35).
6. Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam (Ef 4,28).
Ką mums svarbu įsisąmoninti? Krikščioniškas socialinis mokymas mums primena, kad pagalba vargšams yra kiekvieno tikinčiojo pareiga. Mums tai primena ir popiežius Pranciškus. Su įsakymu padėti mums yra duodamas ir nurodymas, kuris išplaukia iš šios dienos girdėtosios Evangelijos ištraukos, tai būti dosniam ir duodant išmaldą širdyje nesigailėti. Labai dažnai galime save teisinti, aš neduosiu, nes tas žmogus, tas vargeta mano auką paleis vėjais. Tokiame posakyje galima išgirsti žmogaus teisimą. Tik kyla klausimas: kodėl ir kokią teisę turiu teisti šį žmogų.
Popiežius Pranciškus ragina nesutapatinti išmaldos su paskubomis duotu pinigu. Svarbu užmegzti santykį su vargšu. Tai raginimas stebėti ir pamatyti, ko iš tikrųjų reikia vargšui. Išmalda tai nuoširdus gestas priartinantis prie pagalbos prašančiojo žmogaus. Šio gesto tikrumas yra apipintas širdies laikysenos: pagelbėti ir nelaukti atlygio už tai, ką padarei. Išmalda yra pirmasis gavėnios žingsnis, kurį turime žengti.
Malda. Dažnas paklaustas, kas yra malda, atsakytų, jog tai yra pokalbis su Dievu. Taip, tai teisingas atsakymas. Tokį atsakymą galima šiek tiek praplėsti. Malda – tai laikas, skirtas Dievui. Šioje šviesoje malda įgauna didesnį polėkį: mūsų žmogiški veiksmai, mūsų žodžiai, mūsų mintys yra nukreipiami į didesnę Dievo šlovę bei garbę. Tai reikalauja pastangų skirti laiko buvimui su Dievu, su artimu, su pačiu savimi. Gyvenime būna tokių akimirkų, kai laikas tiesiog sustoja: kalbantis žmogus nutyla, planuojantis pamiršta savo užmojus ir darbus, skubantis žmogus sustoja. Mes liaujamės darę, veikę, mes tiesiog buvojame čia ir dabar „nieko neveikdami“, „nieko nemąstydami“. Tai Dievo artumo patirtis, tai maldos patirtis.
Jeigu nesustosime poilsiui, Dievas nelaimins mūsų darbo. Jeigu nenutilsime, neišgirsime Dievo balso savo kasdienio gyvenimo šurmulyje. Jei nesustosime, kad pasinertume į tylą, toliau eikvosime savo gyvenimą, kad taptume tuo, kuo nenorime būti, toliau darysime tai, ko niekas mūsų neprašo. Taigi turime ne tik sustoti ir atsitraukti nuo gyvenimo šurmulio, bet ir išmokti atsipūsti, išmokti ilsėtis Dieve, Jo meilėje.
Taigi maldos laikas – tai laikas, kai mes liaujamės veikti ir tą dienos akimirksnį skiriame, dovanojame vien tik Dievui.
Mūsų malda yra Dievo Dvasioje ir turime joje kelti savo gyvenimo tikrovę ir realybę: mes turime melstis Dievo Dvasioje. O kad galėtume melstis, Šventajai Dievo Dvasiai turi būti vietos mūsų širdyje. Iš tiesų mūsų vidiniame žmoguje jau yra erdvė šiai Dvasiai, tačiau dažnai ji yra užgriozdinta įvairiausių kasdienių rūpesčių, gyvenimo nesaugumo, gyvenimo džiaugsmo ar prasmės netekimo, baimės šiukšlių. Visa tai mus dusina ir neleidžia įkvėpti gaivinančios Šventosios Dvasios, kuri maitina mūsų giliausią savastį. Todėl turime rasti tylos ir vienatvės akimirkų. Jos padeda paruošti mūsų sielos šventovę, tą sakraliąją erdvę priimti dangiškąjį svečią.
Gavėnios laikotarpiu yra labai aktualus kvietimas į asmeninį santykį su Jėzumi. Šventajame Rašte atrandame maldos svarbą. Pažvelkime, ką mums sako Šventasis Raštas apie maldą.
1. Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje (Ps 145,18).
2. Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Ieškokite nuolat Jo veido (1 Krn 16,11).
3. Todėl sakau jums: ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite (Mk 11,24).
4. Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm (Rom 8,26).
Šioje biblinių citatų šviesoje galima pamatyti maldos, kaip tokios, svarbą. Pirmiausia svarbu suvokti, jog maldoje sumažėja distancija tarp Dievo ir žmogaus. Šiame distancijos sumažėjime vyksta ieškojimas Mylimojo; tiesiog galime drąsiai teigti, kad maldos metu vyksta asmeninis Dievo pažinimas. Kuo didesnis Viešpaties pažinimas, tuo yra didesnis atvirumas veikti malonei. Šis malonės veikimas yra paremtas paties Dievo veikimu žmogaus adresu: Dievas skatina žmogų atsidėti maldai. Taigi gavėnia yra malonės veikimas ir malonės laikas iš Dievo pusės. Malda yra antrasis gavėnios žingsnis, kurį mes turime žengti.
Pasninkas. Pasninką, kaip tokį, galime suvokti dviem reikšmėmis – siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme pasninkas yra susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir nuo sotaus ar prabangaus maisto. Plačiąja prasme pasninkas – tai susilaikymas nuo to, kas žeidžia ar iškreipia esminius žmogaus santykius: santykį su savimi, su artimu, su Dievu. Kiekvienam žmogui svarbu susimąstyti apie tai, kas žeidžia minėtus santykius, ir stengtis juos atitaisyti. Pavyzdžiui, grįžęs namo vyras visą vakarą praleidžia prie kompiuterio, užuot laiką skyręs žmonai ir vaikams. Gal vertėtų pamąstyti apie pasninką nuo kompiuterio? Bet visa tai galima taikyti ir kitiems dalykams, kurie trukdo mūsų asmeninių santykių augimui ir puoselėjimui. Vienokiu ar kitokiu atveju pasninkas yra konkreti atgailos išraiška.
Pasninkas pirmiausia primena, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4). Vadinasi, atgailos dvasios perspektyvoje pasninkas kviečia pajusti ir įvardyti tikruosius trūkumus, o tada susimąstyti apie grįžimą prie Dievo. Todėl svarbu ne vien įstatymo raidė, bet ir pasninko įstatymo dvasia.
Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių pasninkas buvo neatsiejamas nuo išmaldos ir gailestingumo darbų. Tai ką žmogus sutaupydavo pasninkaudamas – atiduodavo stokojančiam. Pasninkas – tai proga atitaisyti pažeistą socialinį teisingumą.
Kartais pasninkas suprantamas vien kaip kūno marinimas. Tai nėra visiškai teisinga samprata. Pagal krikščionišką poziciją žmogus yra kūno ir sielos vienovė. Pasninkaujant svarbu išlaikyti tą pusiausvyrą tarp kūniškos ir dvasinės žmogaus plotmės. Neužtenka vien kūno apsimarinimo – svarbus taip pat ir sielos apsimarinimas. Apsimarinimą turi lydėti kasdieninė malda, Šv. Rašto skaitymas, dalyvavimas šv. Mišiose, sakramentinė atgailos praktika (išpažintis), meilės ir gailestingumo darbai, santarvė su kitais žmonėmis.
Mūsų propaguojamas pasninkas turi gilias šaknis Šventajame Rašte. Tai nėra nauja praktika, bet išganymo istorijoje pasninkas turi gilias šaknis. Pažvelkime į jas.
1. Ar ne toks pasninkas, kurį Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius, suteikite laisvę prislėgtiesiems, sulaužykite kiekvieną jungą (Iz 58,6).
2. Jis [Mozė] buvo ant kalno su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir Jis įrašė plokštėse sandoros žodžius, dešimt įsakymų (Iš 34,28).
3. „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį (Mt 6,16).
4. Bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas (1 Kor 9,27).
Pasninkas šioje šventraštinėje tradicijoje turi keletą krypčių. Pirmoji kryptis yra gerinti tarpusavio asmeninius santykius. Pasninkas yra betarpiško buvimo Viešpaties akivaizdoje atspindys. Kitas labai svarbus dalykas, kad pasninkas nėra vien tik išorinis veiksmas, bet kartu yra ir vidujinis veiksmas. Galų galiausiai pasninkas yra įrankis tramdyti savo kūniškas aistras. Taigi pasninkas yra trečias gavėnios žingsnis.
Nereikia pamiršti, kad mūsų geri darbai, malda, išmalda yra liudijimas. Liudijimas, kuris turi būti matomas. Juk labai daug žmonių atranda Dievą būtent per tokį krikščionių liudijimą – kai juos mato darant gera, kai juos mato aukojantis dėl kitų, padedant kitiems arba tiesiog meldžiantis. Slėptis su savo gerais darbais arba apskritai jų nedaryti, kad, gink Dieve, kas nors nepamatytų ir nepagirtų, būtų slėpti žiburį po lova arba, kalbant Evangelijos žodžiais, užkasti talentą į žemę. O už tai, prisiminkim, Kristus taip pat labai rimtai kritikuoja. Yra visokiausių žmonių, kurie piktai džiaugtųsi, jei krikščionys gėdytųsi daryti savo tikėjimo darbus ir išsislapstytų tarsi pelės po šluota. Kristus šios dienos Evangelijoje tikrai ne šito prašo iš mūsų. Tai, ko jis iš tiesų prašo, labai tiksliai pakartoja apaštalas Paulius savo pirmajame laiške korintiečiams: visa, ką darome, nepamirškime daryti Dievo garbei. Ir tada Tėvas, kuris mato mūsų širdies slaptoje, mums atlygins.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
