XXIII eilinis sekmadienis (Mt 18, 15–20)
Evangelija yra unikali. Ji pasižymi santykio dinamika. Dievas priėmęs žmogiškumą apreiškia, kokia yra dieviškoji tikrovė ir kaip ji santykiauja su žmogaus tikrove. Savaime aišku, žmogaus išgyvenama tikrovė yra nusieta įvairių patirčių. Čia Geroji Naujiena atsiskleidžia pačiomis gražiausiomis spalvomis – Dievas kalbina žmogų per jo išgyventas patirtis. Žmogaus atsiliepimas Dievui įneša į žmogaus gyvenimą daugiau evangelinių spalvų: keičiasi socialinis gyvenimas, o Geroji Naujiena tampa viso to pokyčio priežastimi. Ja yra paženklinamas žmogaus asmens socialumas – Dievas per patirtis nužengia į žmogiškąjį socialumą. Tik tokiu atveju krikščioniškas santykių dinamiškumas tampa orientuotu į didesnę Viešpaties šlovę: taip Dievas įneša daugiau meilės į visuomeninį santykį su artimu. Pastarųjų sekmadienių Geroji Naujiena bylojo apie mūsų Viešpatį Jėzų. Apaštalo Petro išpažinimas: „Tu esi Mesijas gyvojo Dievo Sūnus“ ir to paties apaštalo pabarimas – „Eik šalin, šėtone“. Čia galime atpažinti Viešpaties misijos kulminaciją, kur kryžiaus tikrovė sumaišyta su agonijos prieskoniais. Mokinys yra kviečiamas priimti ir kartu su Viešpačiu Jėzumi išgyventi Velykų įvykį. Tai didysis Dievo atleidimas – kryžius. Iš kryžiaus medžio išaiškėja tai, ką mes kiekvienas bandome paslėpti. Šio sekmadienio Geroji Naujiena yra priešnuodis visoms mūsų paslėptoms negandoms ir netikusioms santykių deformacijoms. Žvilgterkime iš arčiau, ką Viešpats Jėzus turi omenyje, kalbėdamas kiekvienam į širdį.
Viešpats Jėzus šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje kalba apie tarpasmeninius santykius: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį…“ Evangelistas Matas, įkvėptas Šventosios Dvasios, rašydamas Gerąją Naujieną truputį kitaip viską aprašo. Jis vartoja graikišką žodį elegcho. Šis žodis turi keletą reikšmių. Pirminė jo reikšmė yra „įspėti“, bet taip pat jis reiškia „iškelti į šviesą, parodyti ir įtikinti“. Viešpaties Jėzaus kvietimas yra meilės kvietimas į tarpasmeninius santykius. Ką šiandien mums kalba Geroji Naujiena, nėra kivirčas. Tai yra kvietimas į tiesą, kvietimas iškelti nusikaltimą (nuodėmę) į dienos šviesą, tai blogio parodymas ir atskleidimas. Kitokiu atveju, jeigu blogis lieka nežinioje, jis pradeda augti. Būtent tokiu principu ir remiasi piktojo taktika: jis siekia likti nepastebėtas. Kipšas visados nori likti nepastebėtas, nori likti antrame plane ir taip žingsnis po žingsnio griauti meilės santykį. Pirmasis žingsnis norint nugalėti blogį – jį konkrečiai įvardyti ir parodyti. Taigi neskubėkime už brolio ar sesers nugaros pasakoti, koks siaubūnas jis ar ji yra. Įvardykime blogį prie keturių akių. Pabarimo tikslas nėra išlieti pyktį, parodyti savo viršenybę ar teisumą, bet „kietos“ meilės artimui praktika. Jis skirtas padėti kitam pripažinti kaltę ir sudaryti galimybę asmeniui pasikeisti. Dėl liudijimo prie keturių akių viskas įgauna santykių tikrumą, kurį atneša meilė artimui.
Viena didžiųjų žmogaus nelaimių yra nuodėmė. Ačiū Dievui, mes žinome, kaip jų nusikratyti: yra bažnyčia, yra klausykla, yra kunigas. Bet kaip elgtis, kai nusikalsta artimas žmogus? Nusikalsta ir nesitaiso; ne tik susitaiko su nuodėme, bet ir toliau ją kartoja? Šiam atvejui turime Kristaus pamokymą: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir pabark jį prie keturių akių“. Kristaus vartojamas žodis „brolis“ rodo, kad kalbama apie bažnytinę bendruomenę. Su nusikaltusiu bendruomenės broliu reikia kalbėti akis į akį, be liudytojų. Nepasakok jo klaidų pažįstamiems, kaimynams, neviešink jo nuodėmių. Jeigu tikrai nori broliui padėti, kalbėk su juo asmeniškai. Prelatas Tulaba savo pamokslų knygoje rašo: „Matydami klaidą, neturime užmerkti akių. Tikra meilė reikalauja ją priminti, dėl jos įspėti. Bet tai reikia daryti taip, kad klystantis suprastų, jog tai darome ne smerkdami, o iš meilės, siekdami padėti“. Visuomet prieš akis turėkime gailestingojo samariečio pavyzdį. Prisiminkime, kaip jis pasilenkė prie sužeistojo, nuvalė jo žaizdas, patepė jas raminančiu aliejumi. Su kokia meile jis tai darė! Argi ne toks palankumas turi būti rodomas bendruomenės broliui, kuris nusižengė Dievui ir Bažnyčiai? Jeigu su kaltuoju kalbėsime arogantiškai, pabrėždami savo pranašumą ir dorybes, tai neatneš gerų vaisių.
Šiandieninį Kristaus pamokymą apie brolišką įspėjimą galime pritaikyti ne tik klystančiam broliui, bet ir visuomenei. Šiandien žmonės laisvės vardu reikalauja to, kas prieštarauja ir Dievo įsakymams, ir žmogaus prigimčiai. Bažnyčia negali tylėti. Ji kovojo ir kovos už žmogaus orumą, už gyvybės teises. Nesvarbu, ar tai būtų ligų kamuojamas senelis, ar įsčiose tebenešiojamas kūdikis. Visiems galioja Dievo įsakymas: nežudyk! Bažnyčia negali tylėti, kai šeima nuvertinta iki partnerystės. Žmonėms, kuriantiems šeimas, galiojo ir galios Kristaus žodžiai: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Šeima yra vyro ir moters bendruomenė. Pirmoji Šv. Rašto knyga skelbia: „Vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24).
Keliaukime toliau po šio sekmadienio Gerosios Naujienos ištrauką. Toliau evangelistas Matas išryškino bendruomeninės maldos svarbą: „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. Evangelistas Matas vartoja graikišką žodį symfone, o išvertus jį į lietuvių kalbą paraidžiui būtų „skambėti kartu“. Bendruomeninio pobūdžio malda yra tarsi paskirų bendruomenės narių bendras skambėjimas Viešpaties Dievo šlovei. Tik bendrai suskambėjusi malda yra lemianti Dievo buvimą tarp paskirų asmenų. Apie Dievo buvimą tarp žmonių rabinai savo komentaruose sako, jog kai būna susirinkę du ar daugiau asmenų, tarp jų praeina Įstatymo žodžiai. Tik tada tarp tų paskirų bendruomenės narių apsigyvena dieviškas buvimas – maldos bendrumas yra dingstis pasilikti žmogiškuose santykiuose. Veiksmingas dieviškas buvimas čia nėra automatiškai užtikrinamas. Visam tam reikia ir vidinės nuostatos. Reikia leisti Įstatymo žodžiams, kaip ir gyvajam Dievo Žodžiui, prasiskverbti į gyvenamą tikrovę. Viešpaties Jėzaus mokinių bendrystė pagrįsta kaip tik šia Kristaus pažado „esu tarp jų“ tikrove. Maldos bendrystė, o ypač Eucharistijos šventimas, yra vedantys į išganymą. Būtent čia išryškėja mokinystės identitetas. Tik tokiu būdu mokinių bendrystė tampa Dievo buvimo atspindžiu istorijoje. Čia per mokinius ir jų tarpasmeninius santykius reiškiasi paties Dievo buvimas.
Nuolatinis Dievo buvimas yra akivaizdus visoje išganymo istorijoje. Tarkim, šiandienos Evangelijoje Dievas kviečia bendrystei – „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20) ir moko teisingumo ir tiesumo santykių, nes Viešpatį Dievą sutinkame, patiriame, atpažįstame ne tik bažnyčios liturgijoje, bet ir kasdieniame, ir rutiniškame gyvenime, o ypač tarpasmeniniuose ir visuomeniniuose santykiuose. „Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), tarp besimeldžiančiųjų bendrijos, kuri yra susirinkusi mano vardu, o galų galiausiai – net tarp gyvenančiųjų… Mūsų tarpusavio santykiai yra brangintini, puoselėtini, nes juose ir per juos nori veikti pats Viešpats Dievas. „Aš esu tarp jų“… Jau Mozei ant Sinajaus kalno, klausiančiam Dievo vardo, Viešpats tarė: „Aš esu, kuris esu“, o Jėzuje mylinčio Dievo aktyvus buvimas pasaulyje dar žavingiau ir mielaširdingai išsiskleidžia: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane; Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės; Aš esu gyvybės duona; Aš – pasaulio šviesa; Aš esu vartai. Jei kas eis pas mane, bus išgelbėtas; Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas; Aš – gerasis ganytojas… už avis aš guldau savo gyvybę; Aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos; Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse (plg. Jn 6, 48; 8, 12, 24; 10, 9. 14–15; 11, 25; 14, 6; 15, 5; 18, 37)… Visos šios Dievo buvimo ištaros yra aprašomos Evangelijos pagal Joną palyginimų ištarose. Viešpats Dievas atpažįstamas, kur yra atpažįstama prigimtinė tarpasmeninė meilė. Dievas esti ten, kur klesti gyvybė, kur gyvenama yra tiesoje, kur išties liejasi gyvenimo pilnatvė. Net kai kalbu apie save, sakau, kad aš esu – skelbiu Dievą… Esu visavertis asmuo tik tada, kai esti mūsų tarpasmeniniuose santykiuose Viešpats Dievas. Viešpats esti mūsų socialume. Dievo buvimas iš naujo iššaukia mumyse prisnūdusį žmogiškumą.
Kaip Jėzaus mokiniai šiandien galime savęs paklausti, kaip naudojamės šia dovana – ar leidžiame Dievui per mus pririšti visus prie savęs? Ar tikime, kad dėl malonės mūsų veiksmai turi pasekmes danguje?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
