(Mt 28, 1–10)
Šiandien tiek dangūs, tiek žemė gieda Aleliuja! Džiaugsmas tvyro tiek danguose, tiek mūsų tarpe. Dievas, kuris išliejo savąją meilę per kančią, mirtį, nepakluso mirčiai, bet prisikėlė iš numirusių, palikdamas tuščią kapą ir nuritintą akmenį prie kapo angos. Jis savo dieviškumu sutraiškė mirties geluonį. Prisikeliančioji iš numirusių Meilė nugalėjo tai, kas reikšdavo absoliučią mūsų gyvenimo pabaigą. Dievas per tai mus patraukė prie savęs. Šio slėpiningo ir didingo įvykio liudytojai esame ir mes. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime, kuris nors ir iškreiptas nuodėmės realumo, turime kapą, kuriame galėjome palaidoti mūsų Viešpatį Jėzų. Kristaus prisikėlimas panaikina tai, ką kiekvienas turime. Jis išdildo, panaikina mūsų pačių susikurtus kapus. Savo prisikėlimu Jėzus ištiesina mūsų kreivus gyvenimus, įliedamas į juos tikėjimą, viltį ir meilę.
Moterys, atbėgusios prie kapo, mato nuritintą akmenį ir angelą, sėdintį ant jo, o pačiame kape neranda Jėzaus kūno. Akmuo ir Kristaus kūno nebuvimas yra įrodymas mums, kad iš naujo sugriautume savo įvaizdžius. Jų griūtis mus gali atvesti prie susitikimo su Prisikėlusiuoju. Kokie įvaizdžiai gali trukdyti mano ir Jėzaus susitikimui? Kviečiu visus kartu su manimi nusikelti į Jeruzalę, į šventojo kapo baziliką. Šios bazilikos viduryje yra nedidelė koplyčia. Šioji koplyčia yra Kristaus kapo koplyčia. Jeigu apsilankytume šiandien Kristaus kape, nerastume dviejų dalykų.
1. Kape nerastume Jėzaus kūno. Kodėl? Todėl, kad Jis prisikėlė. Kapas, kurį mes randame, yra tuščias. Jame nėra mirties tvaiko, jame nėra kaulų, kaukolės ar kitokių žmogiškojo kūno liekanų. Kristaus ten nebėra, Jis prisikėlė.
2. Tačiau apsilankę mes ten nerasime ir kito dalyko. Nerasime akmens, kuriuo buvo užritinta kapo anga. Čia akmuo nebeegzistuoja. Norint patikrinti bei apžiūrėti, ar kapas yra tikrai tuščias, reikia, kad kas nors jį nuritintų nuo įėjimo. Evangelijoje girdėjome, jog angelas iš dangaus, turintis žaibo išvaizdą, kurio drabužis baltas it sniegas, nuritina šį akmenį nuo kapo angos, kad moterys, kad mes kiekvienas galėtume įsitikinti, jog ten nėra Jėzaus kūno. Kapas tuščias – Jis prisikėlė.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Jeigu šiandien nuvyktume į Kristaus kapo baziliką ir norėtume apžiūrėti, ar kapas tikrai tuščias, ką pamatytume? Nors ten nėra akmens, kuris trukdytų žvelgti pro angą, kyla klausimas, ar tikrai pamatytume kapo vidų. Šiandien labai dažnai toji kapo anga yra „uždaryta“ kažkuo kitu: ten labai dažnai yra žmogus. Toje vietoje esti labai siaura anga, o atvyksta labai daug piligrimų. Todėl niekada toji anga nebūna laisva. Negali tiesiog iš tolo stovėdamas žiūrėti pro angą ir įsitikinti, kad kapas yra tuščias. Žmonės užstoja tą faktą. Žmonės gali tapti ir tampa akmenimis.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Jeigu norime būti tikėjimo žmonėmis, jeigu norime būti prisikėlimo žmonėmis, jeigu norime būti Velykų žmonėmis – būkime viskuo. Būkime šviesa, būkime vandeniu, būkime įsčiomis Dievo žodžiui, kuris tampa kūnu, būkime duona, būkime džiaugsmo vynas, kuris yra išliejamas Šventosios Eucharistijos metu. Jeigu norime būti tikėjimo žmonėmis, jeigu norime būti prisikėlimo žmonėmis, jeigu norime būti Velykų žmonėmis, – nebūkime akmenys. Nebūkime tie, kurie slepia šią įstabią tikėjimo tiesą vieni nuo kitų. Nebūkime akmeniu, kuris užgula ir nukrinta ant savosios ir ant artimo širdies. Nebūkime tie akmenys, kurie sužeidžia savo ir artimo mąstymą. Nebūkime tie akmenys, kurie keiksmo pripildytus žodžius sviedžia vienas į kitą. Būti tikėjimo žmonėmis, būti prisikėlimo, būti Velykų, būti gyvenimo, būti Dievo žmogumi, – reiškia būti viskuo, tik ne akmeniu. Lai šis mūsų Dievo iš numirusių prisikėlimo veiksmas būna įstabus mums ir neleidžia tapti akmenimis, kurie užstotų Prisikėlusiojo šviesą, užstotų dieviškos meilės proveržį į mūsų gyvenimišką tikrovę. Nebūkime tais akmenimis, kurie užstotų Prisikėlusįjį, kuris mus kviečia pradėti kartu kurti naują santykį su Juo. Jėzus atsistoja prieš mus, kad prakalbintų mus. Jis nori, kad mes praneštume vienintelę ir nepraeinančią naujieną – Jis su mumis. Kristaus prisikėlimas iš numirusių reikalingas ne nustebinti pasaulį – Jo prisikėlimas reikalingas mums, kad mes pažintume atpirkimą, kuris nuo šiol keis mūsų gyvenimus, kuris nuo šiol bus kiekvienam skirtas ir galimas priimti, kad galėtume pažinti atpirkimą, įvykusį Kryžiuje, Didžiojo penktadienio sutemose.
Pažinti atpirkimą – tai reiškia pažinti ryšį. Tas, kuris prisikėlė, greit žengs į Dangų, o paskui atsiųs mums Šventąją Dvasią. Tas, kuris prisikėlė, niekada nepaliks mūsų. Tas, kuris prisikėlė, ne tik Magdalenai ir kitai Marijai sakys – nebijokite. Jis ir mums sakys – per tūkstantmečius kartodamas šventųjų lūpomis, ir mums, XXI amžiaus žmonėms, mūsų amžininko šventojo Jono Pauliaus II lūpomis ir širdimi – nebijokite, jūs nešate žinią apie tai, jog žmonės nėra vieni.
Ak, tas akmuo, nukritęs ant mūsų pažinimo. Jis gali trukdyti pamatyti tiesą. Kieno maištingas protas galėjo ištarti tai, jog esame palikti, jog esame visatos atsitiktinumas? Nebijokite, nėra tokių atsitiktinumų, yra tik būtis, viršijanti bet kokią tamsą, viršijanti nebuvimo bedugnę. Yra būtis, Aukščiausioji būtis, nepasitraukianti nuo mūsų, liekanti su mumis, gyvenanti su mumis. Yra Dievas, kuris tapo žmogumi, kuris mirė, bet prisikėlė ir neatsitraukia jau niekados, per visus žemiškus laikus: mūsų brolis, žaizdotas Kūnas ir Kraujas. Tai ir yra tai, ko laukėme. Iš to santykio gimstame – kaip Bažnyčia, kaip bendruomenė. Iš to santykio skelbiama viltis visai žmonijai nušviečia kiekvieno gyvenimo rytą. Nebijokite – akmuo yra nuritintas nuo žmogiškojo santykio kapo, o ten jau nėra palaidoto Kristaus, nes Jis prisikėlė, prisikeldamas iš mūsų susikurtų kapų, Jis mus prikelia iš mūsų melo, egoizmo, intrigos, savanaudiškumo; prikelia iš visko, kas veda į mirtį. Vis dėlto nebijokite, juk Velykos. Kristus prisikėlė – iš tiesų prisikėlė! Tad giedokime Aleliuja džiaugsmo pritvinusia širdimi.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
