XIX eil. sek. Išm 18, 6–9; Žyd 11, 1–2. 8–19; Lk 12, 32–48
Pastaruosius sekmadienius girdime Dievo žodį, kuris vienaip ar kitaip nukreipia mus į ištikimybę tikėjimui, ištikimybę vilčiai, ištikimybę tarnystei. Išminties knygos autorius primena labai svarbų įvykį išrinktajai tautai. Autorius primena stebuklingą Dievo veikimą Egipte, kai tauta buvo nelaisvėje. Primena Dievo ištikimybę: Dievas nepalieka savo tautos, o ją išveda iš nelaisvės. Viešpats išlieka ištikimas, o tai yra santykio tarp Dievo ir žmogaus tikrumas. Būtent tas tikrumas ir įveda išrinktąją tautą į pažado žemę.
Išminties knyga turi savo adresatą. T.y. žydai, kurie nemokėjo hebrajiškai. Pati Išminties knyga parašyta Aleksandrijoje. Aleksandrija buvo iškiliausia graikiškos – pagoniškos kultūros židinių tuometiniame pasaulyje. Tiesiog buvo bijota, kad žydai praras savo savimonę, kuri labai aiškiai rėmėsi išvedimu iš Egipto nelaisvės. Buvo kilęs pavojus prarasti žydiškąją tapatybę ir pamiršti Dievo pažadą, pavojus pamiršti Viešpaties ištikimybę, pavojus pamiršti išrinktajai tautai savo gimimo dieną. Išminties knygos autoriaus siekinys nėra fiziškas išėjimas iš to krašto, bet siekia, kad ten esantys žydai nepamirštų prosenelių tikėjimo: Tegu niekas nepamiršta, ką reiškia didžioji išlaisvinimo naktis, pavertusi Izraelį išskirtine tauta, paliudijusi ypatingą tikrojo Dievo globą.
Laiškas žydams, kurį šiandien girdime yra skirtas atsivertusiems žydams, kurie buvo persekiojami del Kristaus. Laiško autorius atsivertusius žydus skatina žvelgti į savo tikėjimo protėvius. Išryškinama Abraomo figūra, Izaoko ir Jokūbo figūros ir tapati Sara, kuri tikėdamasi ir vildamasi Dievo pažadu tapo nėščia. Visus šiuos tikėjimo protėvius jungė tikėjimas. Jie tikėjo Viešpaties pažadais. Laiško žydams autorius skatina sunkumuose skatina žvelgti į tuos asmenis, kurie žydų tautoje buvo kertiniai asmenys, jis skatina būti ištikimais. Tokioje pagoniškoje šviesoje šie asmenys išrinktajai tautai tampa pavyzdžiais kaip iškęsti sunkumus ir likti ištikimais Dievo pažadui.
Geroji Naujiena yra santykio tarp Dievo ir žmogaus patirtis. Visoje išganymo istorijoje galime pastebėti Dievo ištikimybę, bet pats žmogus nevista būna ištikimas. Išrinktoji tauta nuklysdavo ir pradėdavo garbinti savo susikurtusius stabukus. Praeitą sekmadienį girdėjome evangeliją apie turtuolį, kuris susikrovė pasakiškus turtus, kuriuos pavertė stabu. Anot jo turtas jam tapo pakankamu gyvenimo verdiktu maitinančiu jo sielą. Turtuolis pametė ištikimybę, pametė tikėjimą. Šis sekmadienis primena ištikimybę, kuri pasireiškia per budėjimą. Jis nebudėjo prie savo širdies vartų, jis nebuvo ištikimas prigimtiniam Dievo šauksmui, kurį mes kiekvienas nešiojamės.
Budėjimas apie kurį kalba Geroji Naujiena turi persmelkti visą mūsų krikščionišką gyvenimą. Tikintysis turėtų būti panašus į tą ištikimąjį tarną, kuris nuolatos laukia savojo šeimininko. Ištikimybė arba kitaip sakant budėjimas krikščioniškame gyvenime turi atsiskleisti per du labais svarbius faktorius: santykis su Dievu ir santykis su artimu.
Santykis su Dievu. Mes tai galime drąsiai vadinti malda. Šv. Teresė sako, jog malda yra savo širdies pakėlimas link Dievo. Širdis hebrajiškame supratimu remiantis yra pats svarbiausias organas. Jame sutelpa visa mūsų savimonė apie mus pačius, valia, protas ir jausmai. Visa tai maldos metu keliame link Viešpaties. Jam pavedame visą savo esybę. Dieviškasis Apreiškimas apreiškia žmogų žmogui. Santykio su Dievu metu mes praturtiname savo žmogiškumą. Šv. Augustinas sako, jog Dievas yra meilė. Maldos metu, mes leidžiamės, kad Dievas į mūsų žmogiškumą įlietų vis daugiau meilės, nes pats Dievas yra meilės šaltinis. Santykis su Dievu yra mūsų ištikimybės Dievui išraiška.
Santykis su artimu. Per maldą Dievas mūsų žmogiškumą gaivina savąja meile. Tai keičia ne tik mūsų širdį, bet tai keičia ir mūsų žmogiškuosius veiksmus. Augant santykiui tarp Dievo ir žmogaus mūsų žmogiškieji veiksmai vis labiau įgauna maksimalizmą. Tokiu atveju ištikimybė Kristui ir Bažnyčiai įgauna artimo meilės darbų išraišką. Tikintysis pradeda nešti Gerąją Naujieną, pradeda skleisti tikėjimą artimo meilės darbais. Šv. Augustinas sako, jog meilę dalijant ji yra toliau auginama.
Žmogus yra Dievo sukurtas, jis yra Imago Dei. Žmogus yra sukurtas bendrystei. Jis negali būti individualistas, bet jis yra linkęs į socialinį gyvenimą, jis yra linkęs į bendruomeniškumą: jis yra altruistas. Žmogus yra apdovanotas meile ir aistra. Kiekvienas meilės pasireiškimas bei žmogiškasis veiksmas tarnauja ir pačiam žmogui ir kitiems žmonėms, tarnauja pačiai bendruomenei. Artimo meilės darbai atskleidžia patį žmogaus asmenį. Prigimtinis įstatymas, kuris yra įrašytas į žmogaus prigimtį, atskleidžiamas per artimo meilės darbus. Artimo meilės darbai yra labai akivaizdus ir apčiuopiamas ištikimybės Dievui ženklas. Apaštalas Jonas savo laiške sako: iš to jus pažins, kad esate Dievo vaikai jeigu mylėsite vieni kitus. Taigi santykis su Dievu ir santykis su artimu yra ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai ženklai.
Geroji Naujiena įgauna savo svorį tada, kai ji atranda savąją vietą mūsų kasdienybėje: ji per tai aktolizuojasi mūsų gyvenime. Mes kiekvienas gyvenime patiriame įvairiausių sunkumų bei išbandymų. Žmogiška esybė yra taip Dievulio sudėliota, kad nejučiomis pradedame ieškoti stiprybės pavyzdžių, kas mus sustiprintų ir duotų impulsą eiti pirmyn. Šventieji yra tie asmenys, kurie kliaudamiesi savo ištikimybe Dievui nepalūžo ir taip keliavo per gyvenimą ir liudijo Kristų. Mūsų tauta yra iškentusi daug represijų ir persekiojimų. Tinkintieji buvo persekiojami ir brukami į kalėjimus bei lagerius. Popiežius Pranciškus viešėdamasi Lietuvoje ir aukodamas šv. Mišias per pamokslą mums visiems priminė, kad reikia žvelgti į protėvius ir nepamiršti savo šaknų, o mes iš tikro turime į ką žvelgti. Palaimintasis Teofilius, kuris liudijo savo ištikimybę Kristui būdamas lageriuose, kalėjimuose bei tardymuose. Palaimintasis Jurgis skelbdamas socialinį Bažnyčios mokymą ir tas pats palaimintas tylenis Mykolas Giedraitis, kuris savo ištikimybę Kristui rodė tyliai tarnaudamas ir melsdamasis.
Nebijokim savęs provokuoti ir klausti, o ką aš veikiu, kai mane ištinka negandos bei sunkumai. Ar paguodos ieškau daiktuose, ar nuleidžiu rankas ir leidžiu Kipšui galutinai mane pribaigti? O gal yra priešingai: nesileidžiu į būti įstumiamas pragaišties sunkumų ir negandų liūną ir ieškau paguodos Dieve taip rodydamas savo ištikimybę Viešpačiui?
kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
