Šioji savaitė yra išskirtinė. Dievo žodis kiekvieną dieną šio velykinio aštuondienio laikotarpiu pateikia susitikimus su prisikėlusiuoju Kristumi. Susitikimas su prisikėlusiuoju Jėzumi yra mūsų tikėjimo garantas. Šis susitikimas suteikia gyvumo santykiui su Dievu. Beskaitydami Dievo žodį, galime sutikti įvairiausių veikėjų ir skirtingų reakcijų. Vieni įtiki ir jų santykis tampa gyva bendryste, kiti netiki, kad Nukryžiuotasis prisikėlė. Tokiu atveju prisikėlimas iš numirusių yra maskuojamas, jį stengiamasi užgniaužti. Vienu ar kitu atveju per šventraštinius įvykius, kurie yra pamatuoti tiek istoriškai, tiek mistagogiškai, Bažnyčia kviečia mus pamatyti save tų veikėjų kailyje. Šiandienos sekmadienis yra labai įdomus. Evangelinis pasakojimas mums parodo apaštalą Tomą, vadinamą Dvyniu. Evangelistas Jonas pateikia Tomo dvejones ir jo vidinę dramą, liudijančią Tomą remiantis empiriniu-jusliniu mąstymu: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Vienokiu ar kitokiu būdu Tomas reikalauja apčiuopiamo ženklo. O ar mes nesame panašūs į apaštalą Tomą? Ar nereikalaujame iš Viešpaties ženklų?
Kiekviena detalė Šventajame Rašte turi savo reikšmę. Laikas Šventajame Rašte yra labai svarbus. Pirmosios savaitės dienos vakaras. Žydai švenčia šabą, t. y. šeštadienį. Šią dieną žydai nieko nedirba. Tokia laikysena kyla iš Pradžios knygos: Dievas kuria, o paskui ilsisi. Toji diena, kai Dievas ilsisi, pas žydus yra šabas. Kūrimas prasideda nuo pirmosios dienos ir baigiasi šabu. Pirma savaitės diena Šventajame Rašte yra žydų darbo diena, o Kristaus prisikėlimas iš numirusių įvyksta, kaip tik tą dieną, kai žydai eina į savuosius darbus ir paskęsta savo rūpesčiuose. Kodėl? Kristaus prisikėlimas yra pasaulio atkūrimas. Prisikėlimas yra kitokios žmogaus egzistencijos pradžia; čia prasideda naujas gyvenimas. Tai naujas pasaulio ir žmogaus būvis. Dievas savo prisikėlimu kiekvieną iš mūsų pastato į naujus santykio rėmus. Tai naujas būdas pažinti Dievo slėpinį ir naujas būdas save pamatyti tikėjimo šviesoje. Tai yra Gerosios Naujienos proveržis kiekvieno iš mūsų gyvenime – matyti save Prisikėlusiojo šviesoje. Žmogaus padarytas gėris pilnai atsiskleidžia Kristaus prisikėlimo šviesoje, o kas yra bloga – baigiasi mirtimi.
Velykų ryto įvykis yra mums labai svarbus. Čia matomas Jėzaus sąryšis su Dievu Tėvu. Jėzus prisikėlė ir buvo prikeltas. Buvo prikeltas, kaip žmogus, o prisikėlė, kaip Dievas, atskleisdamas savąją dieviškąją prigimtį. Atkreipkime dėmesį į susitikimą su mokiniais. Šis susitikimas įvyko vakare. Ryte Jėzus matomas vienybėje su Tėvu, o vakare Kristus, susitikdamas su savo mokiniais, atstato bendrystės tiltą su apaštalais. Čia sužydi evangelinis naujumas, kuris atskleidžia, jog Bažnyčia yra betarpiškame santykyje su Kristumi: Kristus yra Bažnyčios galva, o mokiniai – Bažnyčios simbolizuojama tikrovė.
Kitas labai svarbus dalykas yra žmogiškasis faktorius. Galime net pabandyti įsivaizduoti, kaip jautėsi apaštalai. Jie buvo pasimetę. Jie neturėjo jokių garantijų. Normalu, kad jie buvo paskendę baimėje ir nežinomybėje. Ir štai ateina Kristus. Jis ateina į mokinių pasimetimą, garantijų nebuvimą, nežinomybę ir baimę. Kristus ateina į mokinių chaosą ir taria šalom – ramybė jums. Tokia Jėzaus ištara nėra naujas dalykas. Dar prieš prisikėlimą iš numirusių Jėzus apaštalams yra pasakęs: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi (Jn 14, 27)! Tai yra Kristaus pažado išsipildymas. Pasaulio ramybė yra nepastovus dalykas, o Kristaus ramybė yra persipynusi su jo paties esatimi. Dievo ramybė kyla iš jo meilės. Mylėti yra Dievo savastis. Jėzus nesustabdo mokinių chaoso, bet įeina į jį, kad perkeistų chaosą į darną. Labai svarbu pabrėžti, kad šioji darna ir ramybė ateina per paties Kristaus agoniją – kančią.
Jėzus ateina ir kvepia į mokinius dvasią. Dvasios kvėpimas į mokinius yra kūrimo veiksmas: Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų, kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, tik versmė tryško iš žemės ir drėkino visą dirvos paviršių, – tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2, 4–7). Dievas vaizduojamas puodžiumi, lipdančiu žmogaus kūną iš molio. Hebrajų kalboje žaidžiama žodžiais Adam – žmogus ir adama – žemė. Adam dar nėra tikrinis daiktavardis, bet raiškus žodis, vaizdžiai susiejantis adam/žmogų su adama/žeme. Žemė – dužli, dužlus žmogus, nes yra žeminis, arba žemės vaikas. Gyvybės alsavimas iš Dievo, padarantis žemės vaiką didingą, vaizduojamas alsavimu. Gyva būtybė, arba gyvūnas su gyvybės alsavimu/siela. Toks Dievo veiksmas matomas ne tik Pradžios knygoje, bet ir Jėzui kabant ant kryžiaus, kai Jis ištaria „atlikta“ ir iškvepia paskutinį savo gyvybės alsavimą. Dabar mokinių tarpe šis veiksmas dar kartą pakartojamas. Tokie Dievo veiksmai kalba už save. Per tai dar kartą yra patvirtinama, kad naujas kūrimas prasideda Velykų slėpinyje. Čia kūrimas yra galutinai užbaigiamas. Tai yra Dievo ir žmogaus santykio sukūrimas ir tai įvyksta bendruomenėje. Gražiausiai tai atsiskleidžia Eucharistijos metu, kai mes iš naujo išgyvename Kristaus aukos sudabartinimą. Šis Dievo kūrybos atbaigimas įvyksta kaskart, kai mes su bendruomene išgyvename Eucharistijos slėpinį.
Evangelistas Jonas mums pasakoja, kad Tomo, vadinamo Dvyniu, pirmo susitikimo su Kristumi metu nebuvo tarp mokinių. Mokiniai liudija Tomui matę Kristų, bet Tomas jiems atšauna: Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu. Apaštalui Tomui yra reikalingas juslinis patyrimas. Tam tikra prasme Tomas reikalauja ženklo. Kitas susitikimas įdomus tuo, kad Kristus dar kartą pasirodo, bet jau tiesiogiai kreipiasi į Tomą: Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis. Vinių vietos ir perdurtas ietimi šonas yra įrodymas, kad Kristus yra tas pats, kuris su jais vaikščiojo ir su jais buvo. Vinių skylės ir perdurtas šonas yra ir Bažnyčios apraiškos. Žvilgterkim detaliau į perdurtą Kristaus šoną. Tam tikra prasme perdurtas šonas yra Bažnyčios gimimo vieta. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens (Jn 19, 33–34). Žvelgdami į ištryškusį vandenį ir kraują, matome Krikšto ir Eucharistijos biblines apraiškas: vanduo – Krikštas, o kraujas – Eucharistija. Tačiau norėdami giliau pažinti Kristaus perdurto šono reikšmę, turime nusikelti į Senąją Sandorą. Pradžios knygos autorius mums pasakoja: Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų (Pr 2, 21–22). Moteris sukuriama iš šonkaulio. Kūrimas per šonkaulį. Evangelistas Jonas Jėzų mums parodo, kaip naująjį Adomą, iš kurio šono gimsta Bažnyčia. Taigi Kristus, leisdamas Tomui prisiliesti prie savo šono – leidžia prisiliesti prie Bažnyčios ištakų. Tomo reakcija nutraukia visas abejones bei jo paties netikėjimą. Čia Tomas iš naujo atgimsta; čia gimsta ciniko Tomo tikėjimas į vienatinį Sūnų. Bažnyčia gimsta iš perdurto Kristaus šono.
Tomas yra paties Kristaus raginamas paliesti Jo šoną. Kristaus žaizdos yra tiltas naujam santykiui su Dievu. Tomas su tokia Jėzaus ištara suprato, ką Dievas padarė. Jo tikėjimui ir patirčiai buvo reikalingas lūžis ir jis įvyko dėl Dievo nusižeminimo. Dievas nusileidžia iki Tomo supratimo lygmens. Tomas atpažįsta, kad tai tas pats Jėzus, kurio jis klausėsi, su kuriuo jis trejus metus keliavo. Rezultatas – naujatikis.
Bažnyčia nuolat kviečia išgyventi Kristaus aukos slėpinį. Kviečia naujai išgyventi Kristaus mirties tikrovę. Šios tikrovės išgyvenimas yra mūsų tikėjimo įsčios. Tokioje šviesoje cinikas Tomas išgyvena tikėjimo augimą. Tomas buvo kartu su mokiniais, jis buvo bendruomenėje. Buvo terpėje, į kurią ateina Kristus. Tokioje šviesoje tikinčiajam reikalinga bendruomenė, nes tik bendruomeniniame Eucharistijos šventime tikintieji, kaip cinikas Tomas, gali prisiliesti prie Kristaus žaizdų rankose ir prie perdurto šono. Čia prisiliečiama prie Bažnyčios ištakų, prisiliečiama prie Jėzaus Švenčiausiajame Sakramente. Tegu šis sekmadienis mums tampa sąmoningo tikėjimo sekmadieniu. Tik prisilietus prie eucharistinio Jėzaus, tikėjimas taps ne gražia tradicija, bet realia krikščioniška egzistencija. Pati subtiliausia Dievo tikrovė yra neregima. Vien tik tikėjimas leidžia mums ją patirti. Tai yra tikroji laimė, kurios kiekvienas žmogus savitais būdais ieško. Ir vis dėl to: palaiminti, kurie tiki nematę.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
