XX eilinis sekmadienis (Mt 15, 21–28)
Žingsnis po žingsnio skleidžiasi Jėzaus tapatybės paveikslas. Po truputį pamatome, kas yra Kristus. Praeitą savaitę pamatėme teofaniją – Jėzus žengia vandeniu. Kažkas panašaus kaip ir Pradžios knygoje: Dievo dvasia pleveno virš vandenų. Jėzus pasirodo kaip sūnus, kuris turi galią materialiam pasauliui. Šis sekmadienis parodo kitą Jėzaus galios medalio pusę. Šį kartą matome Kristų, kuris turi valdžią ir dvasiniam pasauliui, o konkrečiau kalbant – demonams. Bet šio sekmadienio Geroji Naujiena ne apie tai, o apie ką?
Šio sekmadienio Geroji Naujiena turi savitus pasakojimo rėmus. Evangelistas Matas, įkvėptas Šventosios Dvasios, patalpina šį pasakojimą po kito pasakojimo, kuris kalba apie tai, kas švaru ir kas nešvaru. Pradedant nagrinėti šio sekmadienio Evangeliją, turėkime raktinį supratimą – žmogų padaro nešvarų konkretus blogis – nuodėmė. Galų galiausiai šioji nuolatinė nuodėmė tampa yda, tampa tam tikra priklausomybe: blogis yra augantis ir apimantis žmogiškąją egzistenciją. Tokioje egzistencinėje klišėje atsidūręs žmogus be Dievo įsikišimo negali pašalinti ydos-priklausomybės. Būtent visa tai ir iliustruoja šio sekmadienio Geroji Naujiena. Blogis tos mergaitės gyvenime tapo tam tikros priklausomybės forma. Pakeliaukime po šio sekmadienio Gerąją Naujieną.
Pamatėme pamokančią Evangeliją. Apie ką ji kalba? Pirmiausia pažvelkime į Jėzaus asmenį. Kas paskatino Jėzų keliauti į tolimą Tyro ir Sidono sritį? Šventojo Rašto aiškintojai mano, kad toje pagoniškoje srityje gyveno nemažai žydų, tad Jėzus norėjo, kad ir jiems būtų paskelbta Geroji Naujiena. To krašto žmonės greitai sužinojo apie jo atvykimą. Sužinojo apie jį ir moteris – kananietė, kurios dukrą vargino piktoji dvasia. Atkreipkime dėmesį į jos motinišką meilę, jos rūpestį dėl savo nelaimingos dukters. Prie Jėzaus prieina moteris ir kreipiasi: „Viešpatie, Dovydo sūnau“. Gal tai kreipinys, kuris mūsų ausiai šiek tiek neįprastas, bet tuo pasakoma gili tiesa. Pradėkim nuo to, kad toji moteris, kuri kreipiasi, pavartoja intuityviai du labai svarbius kristologinius titulus, kreipdamasi į Jėzų. Ji Kristų pavadina Viešpačiu. Tam tikra prasme ji intuityviai atpažįsta, kad Jėzus yra kažkas daugiau nei paprastas pranašas ar stebukladarys. Nors tai vyksta darant įtaką šalutinėms aplinkybėms – dukros susirgimas ir demono apsėdimas. Bet toji moteris pasiduoda giluminiam egzistenciniam šauksmui, kurio adresatas yra Viešpats Dievas. Kitas labai svarbus kreipinys yra „Dovydo sūnau“. Šiuo kreipiniu yra išryškinama, kad Mesijas yra žydų kilmės. Čia Viešpats kilimu iš kūno yra surišamas su karališkąja Dovydo gimine. Toks moters kreipinys į Jėzų gali būti atpažįstamas tik žydams. Paradoksalu, bet moteris yra kilusi ne iš žydų tautos; ji yra pagonė. Tai yra savotiškas tikėjimo išpažinimas pagonės lūpose. Bet čia išnyra išganymo visuotinumas. Geroji Naujiena negali sustoti, ties išrinktąja tauta – Dievo užmojis yra kur kas didesnis – Jis nori pasiekti kiekvieną žmogų. Viešpats nepaiso kultūrinio, politinio ar geografinio matmens. Evangelijoje yra ir daugiau Jėzaus palankumo ženklų pagonims. Antai romėnų šimtininkui, prašančiam išgydyti jo sūnų, Jėzus pasakė: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 8, 10–12). Kananietės ir romėnų šimtininko atvejai atskleidžia svarbią tiesą: vien priklausymas išrinktajai tautai negali garantuoti žmogaus išganymo. Kristus užtikrina, kad „daugelis iš rytų ir vakarų (tai yra iš pagoniškų kraštų) susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu“. Tai reiškia, kad jie pateks į Abraomo prieglobstį, tuo tarpu „karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes“. Šie Kristaus pasakymai rodo, jog svarbiausias išganymo kriterijus yra ne formalus priklausymas Dievo tautai, bet tikėjimas ir meilė. Jeigu esi Bažnyčios narys tiktai savo kūnu, priklausąs Bažnyčiai tiktai išoriškai, nesijausk tikras dėl savo išganymo. Tikėjimas ir meilė – tai tie sparnai, kurie kelia į dangų. Paskutiniame teisme galutinį nuosprendį lems ne priklausymas konfesijai, bet artimo meilės darbai. Būti Kristaus Bažnyčios nariu yra didžioji žmogaus privilegija. Čia žmogus randa šventumo priemonių gausą. Bet Dievas neapleidžia ir tų, kurie „nuoširdžiai ieško Dievo“ (plg. Lumen gentium, 16). Apie tai mums kalba šios dienos Evangelija, pasakojanti apie kananietei suteiktą malonę. Vis dėlto turime žinoti, kad „negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti“ (LG 14). Jeigu žinai, kad Krikštas būtinas, ir jo atsisakai, tu atvirai priešiniesi Dievo valiai. Tą patį galima pasakyti ir apie krikščionį, kuris priėmęs Krikštą vėliau visiškai atmeta bet kokius Bažnyčios reikalavimus ir nueina sūnaus palaidūno keliu. Jo laimė, jeigu jis sugrįš į Tėvo namus. Bet kaip dažnai esti priešingai. Palikęs Tėvo namus, žmogus jau nenori prisipažinti klydęs ir pasilieka prie savo „kiaulių bandos“.
Keliaukime toliau. Moteris kreipėsi į Jėzų pavartodama kristologinius titulus. Ko ji prašo? „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“Gali pasirodyti ignoravimas. Įsikiša mokiniai. Jie prašo išlaisvinti mergaitę. Bet tai vyksta labai keistomis aplinkybėmis. Mokiniai išryškina, kad toji moteris visur paskui sekioja ir neduoda jiems ramybės. Gal tai yra paskata tiesiog atsikratyti tos moters? Gal mokiniai trokšta, kad ji pasišalintų. Bet visame tame pabandykime įžvelgti ir pozityviąją prasmę – moteris prašo gailestingumo, ji prašo esmingiausios Dievo savybės.
Jėzus neskuba vykdyti moters prašymo. Jis prie jos net neprisiliečia, kaip tai daro daugeliu kitų atvejų. Jėzus nėra net jos matęs. Mergaitė serga, o Jėzus visą laiką kalbasi su jos motina. Dažnai taip atsitinka, kad tėvų elgesys yra įvairių vaikų patologijų priežastimi. Moteris sako: „mano dukterį baisiai kankina demonas“. „Mano“ gali reikšti nuosavybę, priklausymą. Moteris jaučia, kad jos dukra yra jos pačios tęsiniu. Galbūt jos dukra realizuos jos planus, galbūt tai, ko jai pačiai nepavyko įgyvendinti. „…dukterį baisiai kankina demonas“. Pažodžiui veiksmažodis (daimonizomai) reiškia „būti priklausomam“. Nuo ko yra priklausoma duktė? Kas įėjo į jos vidų? Kas jai neduoda ramybės? Kas ją kankina? Ko neįmanoma apvaldyti? Biblijoje demonu yra kažkas, kas įeina į tave ir dėl to tu jau nebesi tu, elgiesi taip tarsi būtum kitu asmeniu. Jėzaus žodžiai: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“– viską paaiškina.
Akivaizdu, kad motina neduoda savo dukrai tokio maisto, kuris jai yra reikalingas. Dukters liga – tai protestas prieš meilės stoką. Motina turi „šunyčių“, kuriems išžarsto savo meilę; ji labiau yra susirūpinusi savo baimėmis, kaip neprarasti dukros, kaip atrodyti gera mama, kaip realizuoti savo profesinius įgūdžius, kaip išsaugoti savo jaunystę ir pan. Dukra kenčia, nes jos motina nesielgia sveikai. Jėzus sprendžia šią situaciją nurodydamas į problemos šaknis. Galiausiai moteris kananietė susilaukė Jėzaus pripažinimo dėl savo nepaprasto nuolankumo prieš tą tiesą, kurią jai apreiškė Jėzus. Moters nuolankumas ir tikėjimas leido Jėzui sugrąžinti sveikatą pirmiausiai jai, o po to jos dukrai. Tik tuomet, kai motina buvo pagydyta, pasveiko ir jos dukra. „Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.“
Bažnyčia yra laivas, kuris plaukia per istorijos vandenyną. Daug pavojų jos tyko. Klaidingos filosofijos, nepamatuoti mūsų asmeniški sprendimai, kurie virsta nuodėmėmis, o laikui bėgant visa tai tampa ydomis, tam tikromis priklausomybėmis. Blogis yra įtraukiantis. Jis pavergia žmogaus egzistenciją po truputį. Pagunda, kuri įgauna nuodėmės pavidalą, gali atrodyti, kaip nekaltas gėris, bet laikui bėgant, visa tai žmogų priveda prie priklausomybės – mus paverčia į tą mergaitę, kuri yra pavergta. Kristaus atėjimas yra išlaisvinantis, nes to mes patys padaryti negalime, nes kiekvienas skirtingai supranta Dievą, žmogų, pasaulį ir blogį. Jeigu ignoruosime Dievo gailestingumą, apreikštą Jėzaus asmenyje, tapsime savo norų ir įgeidžių vergais.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
