XXV eilinis sekmadienis (Mt 20, 1–16)
Evangelija nuosekliai mus veda prie gilesnio santykio su Viešpačiu Jėzumi. Per šiuos liturginius metus, jeigu atidžiai klausėmės Dievo žodžio, tai galėjome pastebėti, kad Kristus yra tas, kuris eina į bendrystę su žmogumi. Susipažinimo iniciatyvą evangelistas Matas labai aiškiai pavaizduoja: duonos padauginimo stebuklas, stebuklingas ėjimas vandeniu – Dievas pirmas prabyla į žmogų per tam tikrus ženklus. Viešpats Jėzus savo veiksmais pasisako, kas jis toks yra. Pastaruosius kelis sekmadienius Kristus aiškiai apibrėžia, koks turi būti santykis su artimu – santykis, apibrėžtas dieviškuoju gailestingumu, santykis, kuris turėtų būti apibrėžtas Dievo įsčiomis. Tai evangelinis kvietimas į tarpusavio gailestingumą. Šis sekmadienis yra labai įdomus, nes Kristus per palyginimą apibrėžia nepakeliamą Dievo gerumą. Žvilgterkime į šio sekmadienio Gerąją Naujieną truputį gilesniu žvilgsniu.
Evangelistas Matas, įkvėptas Šventosios Dvasios, 20–21 skyriuose pradeda savotišką trilogiją. Ji susideda iš trijų palyginimų apie vynuogyną. Pirmiausiai evangelistas Matas kalba apie šeimininką, kuris samdo darbininkus darbui vynuogyne (Mt 20, 1–16). Toliau pavarčius Šventojo Rašto puslapius, aptinkame palyginimą apie tėvą, kuris siunčia savo sūnus į vynuogyną pasidarbuoti (Mt 21, 28–32) ir galų galiausiai trečiajame palyginime sutinkame šeimininką, prieš kurį sukilo vynuogyno nuomininkai (Mt 21, 33–44). Šie palyginimai vienareikšmiškai parodo didžiulį vynuogyno šeimininko pasitikėjimą ir gerumą. Kita vertus, šie pasakyti Kristaus palyginimai parodo Dievo kvietimą žmogui kartu kurti dangaus karalystę. Bet kitu atveju šie palyginimai atskleidžia neištikimybės ir nepaklusnumo dramą. Visa tai atsiskleidžia per murmėjimą (Mt 20, 11), nepaklusnumą (Mt 21, 29) ir galų galiausiai per pasipriešinimą (Mt 21, 38). Labai svarbu savo laisvą valią realizuoti teisingai. Mūsų laisvė turi būti pajungta į paklusnumą Dievo valiai. Toks paklusnumas Dievo valiai, kupinas meilės ir pasitikėjimo, apspręs, koks bus mūsų likimas – atlygis (palaimintasis regėjimas) (Mt 20, 9) ar bausmė (atsiskyrimas nuo Dievo) (Mt 21, 41).
Atidžiai skaitant arba klausant šio sekmadienio Gerąją Naujieną, galime užčiuopti Kristaus pasakyto palyginimo laikotarpius, per kuriuos vynuogyno šeimininkas išeina ieškoti samdinių: ankstyvas rytas ir vakaras. Tai du kraštutiniai laiko tarpai, tai tarsi priešybės. Iš esmės pirmąjį laikotarpį apibūdina vynuogyno šeimininko penki kvietimai dirbti: auštant, devintą valandą ryto – vidurdienį ir tris kartus po pietų. Du kartus evangelistas Matas pabrėžia, kad šeimininkas, išsiųsdamas darbininkus į savo vynuogyną paverčia prasmingu darbu, kurį vainikuoja atlygis. Antrasis laikotarpis yra vakaras – atlygio laikas. Labai keistas atlyginimo laikotarpis; mokama atvirkštine tvarka – pradedama nuo tų, kurie trumpiausiai dirbo šeimininko vynuogyne. Tai labai paradoksalu. Tai net prieštarauja žmogiškai logikai. Tie, kurie buvo pasamdyti pirmieji, tikėjosi gausią daugiau. Dėl to jie pradeda murmėti. Murmėjimas yra protesto išraiška, tai yra proga pabrėžti skirtumą tarp žmogaus ir dieviškojo teisingumo.
„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.“Pagal Šventojo Rašto tradiciją vynuogynas yra simbolis. Šis simbolis naudojamas parodyti Dievo žmones, kurie džiaugiasi maloninga ir rūpestinga meile, bet, kita vertus, dažnai pažeidžia su Dievu sudarytą sandorį. Pavyzdžiui. „Tu perkėlei vynmedįiš Egipto ir, išvaręs kitas tautas, jį pasodinai.Tu paruošei vietą jam augti; įleidęs giliai šaknis, jis paplito po visą kraštą.Savo paūksme uždengė kalnus, savo šakomis nustelbė galinguosius kedrus.Savo šakas išskėtė iki Jūrosir savo atžalas ligi Upės.Kodėl nugriovei vynmedžio aptvarą? Nūn kiekvienas praeivis skinasi jo vynuogių, šernai jį knisa ir laukiniai gyvuliai aplink ganosi.Atsigręžk vėl į mus, Galybių Dieve! Pažvelk į mus iš dangaus ir pasižiūrėk, rūpinkis tuo vynmedžiu. Ateik ir globok, ką tavo dešinė pasodino, jauną kamieną, kurį sau stiprų išauginai. Mūsų priešai jį degino ir kapojo, – pažvelk piktai į juos ir sunaikink juos“(Ps 80, 9–17)! Vynuogyno simbolis apibrėžia išrinktąją tautą, tai yra mylimas Viešpaties vynuogynas. Su Viešpaties Jėzaus pasirodymu, tuo vynuogynu tampa Jo Bažnyčia – prasiplėčia vynuogyno mastas. Vynuogynas virsta visuotiniu Dievo meilės objektu.
Tuo metu buvo paprotys, kad darbdaviai ieškodavo samdinių nuo pat ankstyvo ryto. Mūsų laiko atitikmuo būtų šešta valanda ryto. Darbininkai buvo samdomi visai dienai – iki saulėlydžio. Tai yra maždaug dvylika valandų. Vienas sidabro denaras buvo vienos dienos standartinis atlygis.
„Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius dykoje turgavietėje, ir tarė jiems: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir aš jums duosiu tai, kas teisinga. Jie nuėjo. Jis vėl išėjo apie šeštą ir devintą valandą ir padarė tą patį.“ Šiame evangeliniame pasakojime yra labai netradicinis samdinių įdarbinimas. Keturis kartus vynuogyno šeimininkas samdo naujus darbininkus. Šeimininkas nori įdarbinti kuo daugiau samdinių, kad darbas būtų padarytas kuo greičiau. Šeimininkui yra svarbūs „darbo biržoje“ esantys potencialūs jo darbininkai. Evangelistas Matas labai paslaptingai užsimena apie palyginimą – tik pirmieji darbininkai žino, kokį atlygį jie gausią. Samdiniai, kurie ateina vėliau, žino tik tiek, kad jie gaus teisingą atlygį. Jeigu jie ateina dirbti, tai jie pasitiki šeimininku.
„Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’.“
Evangelistas Matas labai trumpai apibūdina samdinių pašaukimą vidurdienį, bet, iš kitos pusės, pabrėžia paskutinius nusamdytus samdinius. Jis akcentuoja šeimininko dialogą su jais. Tokiu būdu šventasis Matas skaitytoją paruošia tam, kas vyks šio palyginimo pabaigoje – jis paruošia ginčui. Jis gretina prieš tai pasamdytus samdinius su paskutinę valandą nusamdytais darbininkais. Giliau pažvelgus, galime pastebėti, kad šeimininkas imasi iniciatyvos, o pasamdyti vynuogyno darbininkai nieko negali padaryti, kad išsivaduotų iš nieko neveikimo, kuris jų gyvenimą daro beprasmišku. Vynuogyno šeimininkas pakviesdamas darbuotis suteikia jiems balsą ir gyvenimo vertę. Išsiuntimas dirbti į vynuogyną daro jų gyvenimą vaisingu.
„Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’
Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą kiekvienas gavo po denarą.“ Remiantis Mozės įstatymu, pasamdytam darbininkui atlyginimas turi būti išmokėtas tos pačios dienos vakare – atlyginimo negalima nukelti į kitą dieną. Darbininkas, kuris nesulaukdavo atlyginimo ir imdavosi drastiškų veiksmų, pavyzdžiui, atimti žemės sklypą iš darbdavio – vienokiu ar kitokiu būdu likdavo priklausomas nuo tos žemės savininko malonės. Tai labai prieštarauja žmogiškai logikai ir mūsų teisingumo supratimui. Tai yra labai neproporcingas požiūris į atlygį.
„Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Paėmę jie murmėjo prieš šeimininką, sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.“ Gali kilti klausimas, kodėl ūkininkas atlygina samdiniams, pasamdytiems paskutinę valandą, pirmiau negu tiems, kurie buvo pasamdyti pirmieji. Ar tai dėl jų murmėjimo? Vienas iš atsakymo variantų yra tas, kad pirmiesiems reikėjo labai geros ir stiprios pamokos. Iš tų pirmųjų samdinių turi būti išgautas ir atskleistas neteisingas teisingumo supratimas, murmėjimas ir protestas dėl gero elgesio su tais, kurie buvo pasamdyti paskutinę valandą. Pirmųjų samdinių akimis, paskutinieji samdiniai nenusipelnė socialinio teisingumo. Šio palyginimo siekinys yra žmogiškai nesuprantamas, bet čia galima pamatyti, kad Dievas elgiasi priešingai. Žmogiškasis mąstymas labai stipriai prasilenkia su Dievo logika.
„Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano?’ Vynuogyno šeimininkas veikė pagal susitarimą ir sumokėjo samdiniams tiek, kiek buvo sutarta. Darbdaviui niekas nedraudė sumokėti ir dosniau tiems, kurie murmėjo, tačiau paragino pasitikėti jo teisingumu. Pirmieji samdiniai piktinosi ne todėl, kad vynuogyno šeimininkas su jais blogai elgėsi, o dėl to, kad su paskutiniais elgėsi per gerai. Pirmieji samdiniai šnairuoja – bloga akis. Žmogus su bloga akimi yra pavyduolis ir godus, jis nenuoširdus. Patarlių knyga sako: „Nevalgyk šykštuolio maisto, netrokšk jo skanėstų.Juk kaip plaukas gerklėje, taip ir jis! „Valgyk ir gerk!“ – jis tau sako, nors jo širdis nėra su tavimi“. Šiuo atveju pirmieji samdiniai yra nenuoširdūs su vynuogyno šeimininku. Jie yra tvirtai įsitikinę savo teisumu.
Taigi, „paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. Pažvelkime į šią palyginimo vietą platesniu istoriniu požiūriu. Čia Jėzus duoda raktą suprasti palyginimą išganymo istorijos prasme. Pirmieji į Dievo karalystę buvo pašaukti žydai. Jie visąlaik gyveno sandoroje su Viešpačiu. Bet jie neatpažino Mesijo Jėzaus asmenyje ir atmetė jį. Dievo išganymo visuotinumas aprėpė ir pagonis, kuriuos žydai laikė neįtrauktais į Dievo išganymo planą. Tai buvo pirmieji Dievo gelbėjimo iniciatyvos „naudos gavėjai“, Jo laisvos, dosnios malonės adresatai. Jie įėjo į Bažnyčią perspėdami žydus, kurių dauguma negalėjo priimti šios malonės ir atmetė Jį. Apie tai kalba ir Apaštalų darbų knyga: „Kitą šabą kone visas miestas susirinko pasiklausyti Viešpaties žodžio. Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai. Tuomet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: „Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių.“
Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.
Tuo tarpu žydai sukurstė maldingas bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų. Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios (Apd 13, 44–52).
Šeimininkas reiškia patį Dievą. Darbuotojai yra žmonės, pašaukti į Dievo karalystę, tai yra į malonės, Bažnyčios ir išganymo karalystę. Vynuogynas yra Dievo karalystė žemiškoje fazėje; tobuliausiai tai įgyvendinama Kristaus bažnyčioje. Darbo diena yra žmogaus gyvenimas. Dievas skirtingu metu kviečia žmones į malonės ir išganymo karalystę. Vienus šeštą valandą ryto, t. y. nuo ankstyviausios vaikystės; kitus brandaus amžiaus, dar kitus gyvenimo vakare, net ant mirties patalo. Apmokėjimas – tai atlygis už darbą, tačiau išganymo laisvė nereiškia, kad krikščionio gyvenimas turi būti užpildytas palaimingu dykinėjimu, dolce far-niente. Kai Dievas kviečia mus į tikėjimą, Jis suteikia mums nepaprastą privilegiją priimti Sūnų ir leidžia mums užmegzti asmeninius, nepaprastai intymius santykius su savimi. Ne vergai, o sūnūs! (plg. Gal 4, 6–7). Tada Dievo sūnus ir dukteris jis siunčia dirbti į vynuogyną, tai yra tarnauti Bažnyčioje (plg. Mt 21, 28). Puikus tokios tarnybos pavyzdys yra apaštalas Paulius, kuris aistros žodžiais apibūdina apaštalų bendruomenės gyvenimą: „mes įrodome save, Dievo tarnus, viskuo: per didelę kantrybę, per kančias, sunkumus, pliaukštelėjime, kalėjimuose, riaušėse, varguose, naktiniuose budėjimuose ir pasninkuose, tyrumu ir meistriškumu, dosnumu ir švelnumu, per Šventosios Dvasios ir meilės apraiškas, skelbiant tiesą ir Dievo galią…“ (2 Kor 6, 4 ir kt; plg. 2 Tes 3, 8).
Tačiau negalime pamiršti, kad mūsų darbai neturi didesnės vertės nei Dievo malonė, ir jie tikrai nėra bilietas į dangų. Jie turi kitokią prasmę. Jie turi būti ženklas, kuris įkvėps netikinčius ir parodys kelią ieškantiems! Taigi išganymas yra ne duoklė, o dovana, kurią verta priimti ir paskatinti kitus! Tai taip pat skatinimas giliai džiaugtis kitų žmonių laime (R. Winiarski). Šio džiaugsmo trūkumas yra simptomas, kuris turėtų rimtai sutrikdyti kiekvieną tikintįjį: ar aš netyčia sirgau „blogos akies“ liga?, jis turėjo išmokti skaudžią pamoką, kad jo širdis atsivertų Dievo gailestingumo logika.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
