VI Velykų sekmadienis (Jn 14, 15–21)
Nuostabus velykinis prisikėlimo laikas. Jis prasideda susitikimu su Prisikėlusiuoju, po to tęsiasi Kristaus ištaromis apie savo tikrąją tapatybę, o galų galiausiai baigiasi pažadu atsiųsti Globėją: nuo prisikėlimo į Sekminių slėpinį. Motinai Bažnyčiai šioji kelionė yra ypatinga tuo, kad vis labiau ir giliau išgyvena Kristaus slėpinį. Kuo labiau ir giliau jis išgyvenamas, tuo labiau Motina Bažnyčia išgyvena savo, kaip Kristaus darbų tęsėjos, identitetą. Norint tęsti Kristaus darbus, Bažnyčiai reikalingas nuolatinis Dievo lydėjimas. Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, ji negali skelbti savęs pačios, bet ji yra Dievo malonės veikimo vieta. Toks Dievo veikimas yra galimas per Šventąją Dvasią. Šiandienos Evangelijos ištraukoje girdime, kaip Kristus kalba apie Šv. Dvasios atsiuntimą. Nuo pat Kristaus prisikėlimo Bažnyčia po truputį tendencingai judėjo ir juda Švenčiausios Trejybės apsireiškimo link. Taip ir kalba šiandien mums Geroji Naujiena. Kristus su Tėvu atsiųs Šv. Dvasią: Dievas per Ją pasiliks šalia žmogaus.
Evangelijoje pagal Joną Jėzaus, Mesijo ir Dievo Sūnaus, grįžimas Dvasioje yra labai svarbus. Apaštalas Paulius ir jau minėtasis evangelistas Jonas Dvasią supranta, kaip visur esančią Dievo galią. Ir šią galią Jėzus žada atsiųsti. Dvasios atėjimas įgalins bendruomenę matyti Jėzų naujai. Dvasia, būdama Tiesos Dvasia, liudys apie Kristų bendruomenei. Mokiniai būtų nesupratę šio slėpinio didybės Jėzaus viešosios veiklos metu. Jėzus Mesijas ir Dievo Sūnus kalbės per Dvasią, nes Dvasia skelbs, ką bus išgirdusi ir praneš, kas dar turi įvykti. Tiesos pilnatvė Dvasioje yra taip pat ir Tėvo žodžiai, taigi jie yra tikri. Tiesos visuma yra galima tik su Sekminių įvykiu. Tik Šventosios Dvasios dėka galima suprasti, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas; ir kad niekas pas Tėvą nenueina, kaip nori, bet nueina tik per Jo Sūnų – Jėzų. Tik tie, kurie turi Dvasią, supras, kad pažinti ir matyti Jėzų – tai pažinti ir matyti patį Tėvą. Dievas pats per save (t. y. per Šventąją Dvasią) įgyvendina savąjį užmojį: Dievas esti pasaulyje per Šventąją Dvasią.
Šio sekmadienio Evangelija yra atsisveikinimo kalbos dalis, pasakyta Jėzaus per paskutinę vakarienę. Jis drąsina savo mokinius sakydamas: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Jėzus yra raktas į Tėvo pažinimą: pažinsi Sūnų, pažinsi ir Tėvą. Mokiniai stebi visa tai, jie yra sunerimę. Jiems reikalingas perkeitimas. Turi įvykti kažkas, kas įgalintų juos atlikti tai, ką Jėzus darė. Jėzus paaiškina, kad Jis su Tėvu atsiųs Globėją. Būtent Tiesos Dvasia taps jų ir mūsų pasikeitimo priežastimi: Ji perkeis juos ir mus. Šioji Tiesos Dvasia taps vaistu nuo mokinius kamavusių žmogiškųjų klausimų ir poreikių. Būtent pastarieji yra jų baimių ir susireikšminimo šaltinis. Globėjas atitolins juos nuo pasaulio tuštybės, Jis juos įvesdins į Dievo namus. Kristus savo mokiniams apreiškia, kad pirmiausia Dievas juose apsigyvens, ir tik tada eis darbai. Tik mokiniuose esanti Dvasia įgalins juos atlikti Jėzaus Kristaus darbus.
Dievas veikia istorijoje. Jėzus yra raštų išsipildymas, jo asmenyje išsipildo viskas, ką kalbėjo pranašai ir ką skelbė įstatymas. Dievas vedė savąją tautą savęs atskleidimo link. Jėzus ketina įgyvendinti žydų pranašystes, kad Viešpats išliesiąs savąją Dvasią savo tarnui – Mesijui, taip pat išrinktiesiems pranašams ir karaliams, o vėliau ir visai žmonijai: Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, – jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus. Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo dvasią. (Jl 3, 1–2) Dievas siunčia Globėją, kuris yra atliepas į Ezekielio pranašystę: Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, – visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį (Ez 36, 25–27). Jėzus per tai kuria Dievo karalystę žemėje. Norint įeiti į ją, reikalingas naujas gimimas iš vandens ir Dvasios, atgimti iš aukštybės – tapti jo vaikais, jo įkvėptaisiais. Gimusieji iš Dvasios yra lyginami su vėju: nežinia, iš kur jis pučia ir kur link nueina. Taip ir Dvasia – nežinia, iš kur ateina ir kur mus nuves.
Jėzaus kalbėjimas yra malonės sklaida. Jis užsimena apie tuos, kurie yra iš šio „pasaulio“. Tokie yra užvėrę savo širdis Dievo keliams. Sekę Kristų mokiniai priims Dvasią – naują gyvenimą, naują širdį, naują viziją, tikrą laisvę, naujų vidinių jėgų. Šventoji Dvasia – Globėjas išlaisvins mokinius, kad pastarieji nebevergautų baimei, nerimui, nusiminimui…
Per Globėją – Šv. Dvasią Dievas atsiliepia į žmogaus šauksmą. Šioji Dievo savybė atspindi ir jo paties vardą – Parakletas. Dievas yra tas, kuris atsiliepia į nelaimingųjų ir vargšų šauksmą. Bažnyčia yra pašaukta atspindėti šį Dievo vardą. Ji turi atsiliepti Kristui, kuris tampa išganymo laidu visai žmonijai. Dievas savimi bei savąja Dvasia užpildo žmoguje nemeilės klišes. Jėzus tampa savo mokiniams Parakletu.
Parakletas ateina pas tuos, kurie jaučiasi vieniši ir trokšta draugo šalia, kurie yra sutrikę, vargšai dvasia ir šaukiasi Dievo.
Parakletos skiriasi nuo Spiritus. Pastarasis reiškia tam tikrą judesį: tai vėjas, alsavimas, vidinis užsidegimas. Galų galiausiai jis išreiškia pranašų entuziazmą. Parakletos palengvina vienatvės nerimą, teikia artumo jausmą, saugumą, ramybę ir bendrystę. Tiek Spiritus, tiek Parakletos yra dvi Dievo išraiškos. Jų gyvumas atsiskleidžia mumyse, įkvepia ir ragina mus, bet taip pat myli ir palaiko. Pasilieka mumyse, kaip ir mes pasiliekame Jame.
Parakletas Dvasia suteikia mums naujų meilės jėgų Dievo darbams atlikti. Jų neįmanoma atlikti kliaunantis vien tik žmogiškomis jėgomis. Dvasia skatina mylėti, skatina atleisti priešams, būti atviriems kitaip matantiems ir veikiantiems. Per šį Parakletą Dievas nuolatos apie save primena bendruomenei. Pas pastarąją Parakletas, Sūnus ir Tėvas ateis, jeigu ši laikysis įstatymo. Skamba kaip gąsdinimas, bet iš tikrųjų tai yra pažadas. Jei laikysimės Jo įsakymų ir Jo žodžio, mums bus suteiktas. Kuo žmogus yra atviresnis Parakletui, tuo labiau yra vykdomas Dievo įstatymas. Tai yra meilės įstatymas: tarnauti vienas kitam su artimo meile – bendrystės, kaip tokios, puoselėjimas. Jėzaus įstatymas – mylėti vieniems kitus, kaip Jis mus mylėjo. Toks yra kelias pas Dievą. Jis ragina atsisakyti savanaudiško elgesio, neišeikvoti visų savo jėgų siekiant galios, turto, garbės ir paviršutiniškų dalykų. Šiame kelyje yra neišvengiama kova, gedėjimai, skausmingi apsivalymai. Negalime jausti Dvasios raginimo atlikti Dievo darbus, jei rūpi tik šio pasaulio dalykai.
Brangūs broliai ir seserys, kalbėjime apie Dievą mes patiriame įvairiausių pagundų. Kartais viską sudedame į asmeninės nuomonės rėmus, arba viską paverčiame tik gražia teorija. Švaistomės sąvokomis. Bandom viską paaiškinti tiksliaisiais mokslais. Žvelgiame į pasaulį pro fizikos rėmus, bandydami paaiškinti reiškinius, tačiau pamiršdami tų reiškinių prigimtį. Žvelgiame į pasaulį kaip į gyvūnijos pasaulį, bandydami atsakyti į klausimą, kas yra gyvybė, pamiršdami josios prasmę. Kalbėdami apie tikėjimą dažnai iškalam dogmas ir beriame jomis tarsi žirniais į sieną. Visai nejučiomis patį Sekminių įvykį, apie kurį Jėzus šiandien kalba, galime įsivaizduoti, kaip universitete perskaitytą paskaitą: ateis Šventoji Dvasia ir paskaitys mums paskaitą apie fizikinių reiškinių prigimtį, papasakos apie gyvūniją ir josios prasmę, o galų galiausiai ateis Šventoji Dvasia ir paskaitys paskaitą apie tikėjimą ir jo dogmas. Tačiau Šventoji Dvasia neateina skaityti mums paskaitų ir suteikti naujos informacijos. Šventoji Dvasia atneša mums atsakymus ne informacijos, bet santykio prasme. Broliai ir seserys Kristuje, esame Velykų laike, bet vienokiu ar kitokiu atveju esame advento žmonės. Mes vis kažko laukiame. Bažnyčia, kaip Kristaus kūnas, laukia Šventosios Dvasios atėjimo. Išgyvenkime Sekmines ne kaip informacijos srautą apie reiškinių prigimtį, gyvūnijos prasmę ar sausų tikėjimo dogmų srautą, bet kaip santykio iškilmę su Šventąja Dvasia. Tikėjimas, arba santykis su Dievu, prasideda ne nuo tikėjimo tiesų žinojimo, bet nuo maldos tikrovės, kai yra suklumpama prie altoriaus ir pašnibždomis, bet su visu širdies tikrumu, tariama „Tėve mūsų“… Ruoškimės Sekminėms ir jas išgyvenkime kaip santykį, kuris panaikina visus mūsų netobulumus, baimes ir netikrumus tam, kad naujai pažvelgtume į Dievą ir jo konkretų veikimą dėl manęs… Čia dings ir bus sudegintos visų mūsų klaidingos teorijos apie Viešpatį… Kristus prisikėlė – iš tiesų prisikėlė.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
