Verbos. Mt 21, 1–11: tikrovė ir minios iliuzijos
Gavėnia yra tarsi kelionė. Kelionės pradžia buvo dykumoje. Čia mes pamatėme Jėzų, kuriam yra būdingas žmogiškas ribotumas. Jis buvo bandomas velnio pagundomis. Galop velnias atsitraukė. Iš dykumos užlipome į Taboro kalną, kur Jėzus apreiškia savąją didybę: Jis yra daugiau negu pranašai ar įstatymas. Taboro įvykyje galime suprasti, kad Kristus yra įstatymo ir pranašų išpildymas. Po šios nuostabios teofanijos iškeliavome į Samariją, ten sustojome prie šulinio ir stebėjome palaipsnį samarietės moters mąstymo pokytį. Ji iš pradžių Jėzų palaikė eiliniu žydu, bet pokalbiui gilėjant ir liečiant asmeninę patirtį, Jėzų ji pažino, kaip Mesiją. Įvykis seka įvykį. Palaipsnis pažinimas atėjo ir pas neregį nuo gimimo aklą. Čia pamatėme tikrą suirutę, kurią sukėlė Jėzaus gydymas. Pabuvome ir minios prieštaravimų akistatoje, taipogi matėme buvusį neregį esant pas fariziejus, kurie jį kamantinėjo. Čia neapsieita be tėvų įsikišimo. Visi šie kamantinėjimai vis labiau stiprino neregio poziciją. Šios aplinkybės jam leido įtikėti, kad Jėzus yra Dievo siųstasis Mesijas. Labai lakoniškai atsidūrėme Judėjoje pas Mariją ir Mortą, kur Jėzus prikelia iš numirusių savo bičiulį Lozorių. Tai buvo paskutinis ženklas, atvedantis mus prie tos vietos, kur vyks visas išganymo darbas. Visos gavėnios kelionės metu mes matėmė Jėzų, kuris leidosi būti pažįstamas. Dabar ant Jeruzalės slenksčio Jėzus mus atveda prie to, kam buvo siųstas paties savo Tėvo. Čia jau pradedame išgyventi Jėzaus misijos kulminaciją. Visiškas Dievo garbės pasidalijimas su žmogumi per kančią, mirtį ir prisikėlimą. Jėzus įžengia į tą vietą, kur vyks kulminacinės Dievo meilės apraiškos. Tai yra Dievo žingsnis, o kokį žingsnį žengia minia? Dievas yra tikras dėl savo kulminacinio meilės žingsnio, bet ar toji minia yra tikra, ar vis dar skendi savo susikurtoje iliuzijoje? Kas čia tikra, o kas tik iliuzija?
Tikrovė. Evangelinis fonas, kuriame viskas vyksta ir kaip visa tai vyksta. Pro kur ateina Jėzus? Liturgija Verbų sekmadienį numato procesiją. Šios procecijos dalis turi savo Gerosios Naujienos ištrauką. Ką ji mums pasakoja? Jėzus į Jeruzalę ateina per Betfagę. Pakeliui buvo ir Alyvų kalnas. Kas yra toji Betfagė? Žvelgiant etimologiškai į šį vietovardį, tai būtų „nenunokusių figų namai“. Betfagė yra kaimas netoli Betanijos. Tai yra rytinis Alyvų kalno šlaitas. Alyvų kalvos aukštis yra 830 m. Kalva yra į rytus nuo Jeruzalės, anapus Kedrono slėnio. Ši kalva minima jau Senajame Testamente: Tuo tarpu Dovydas lipo Alyvų kalno šlaitu. Lipdamas verkė. Galva buvo uždengta, ir ėjo basas. Ir visi žmonės, esantieji su juo, apsidengė galvas ir lipdami verkė (2 Sam 15, 30). Pro Alyvų kalną iš Jeruzalės bėgo karalius Dovydas, gelbėdamasis nuo Absalomo maišto. Apie Alyvų kalną rašoma ir antrojoje Karalių knygoje: Karalius užteršė Izraelio karaliaus Saliamono pastatytus aukštumų alkus, kurie buvo priešais Jeruzalę į pietus nuo Blogo elgesio kalno, sidoniečių stabui Ašerai, Moabo stabui Chemošui ir amoniečių stabui Milkomui (2 Kar 23, 13). Karalius Saliamonas buvo pastatęs ant šio kalno (Alyvų) aukurą stabams. Pranašas Ezechielis matė, kaip VIEŠPATIES šlovė paliko Jeruzalę ir sustojo virš Alyvų kalno (Ez 11, 23). Akivaizdu, kad Alyvų kalnas buvo labai svarbus Dievo išrinktajai tautai. Todėl to meto žydai turėjo suprasti, kad Jėzus taip pat atėjo nuo Alyvų kalno, lydimas džiūgaujančios minios, kaip karaliaus Dovydo palikuonis, kaip Mesijas, kaip Viešpats.
Transporto priemonė. Geroji Naujiena mums sako, kad Jėzus pasiunčia du mokinius su tam tikrais nurodymais: kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man (Mt 21, 2–3). Jėzus pasinaudoja teise, kuri jau gyvavo Antikos pasaulyje. Toji teisė leidžia karaliui rekvizituoti žmogaus asmens turtą. Jėzus pasirenka sau transporto priemonę – asilaitį. Labai įdomu tai, jog Jeruzalė buvo piligrimystės vieta. Ten atvykę piligrimai turėdavo nulipti nuo gyvulių, ant kurių jie atvykdavo, ir į Jeruzalę turėdavo įeiti pėsti. Kristus įžengia į Jeruzalę, kaip neeilinis piligrimas. Jis atvyksta kaip karalius, jodamas ant asilaičio. Žinoma, Jėzus galėjo pasirinkti kitą transporto priemonę, pavyzdžiui, mulą, ar net žirgą, tačiau jis to nepadarė. Čia turime sustoti ir pasižiūrėti į Senąjį Testamentą. Pradžios knyga mums pasakoja: skeptras nepaliks Judonei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso, – tada jam turės paklusti tautos (Pr 49, 10–11).
Jėzus, kaip nuolankus savo Tėvo valios vykdytojas ir Senojo Testamento Įstatymo bei Pranašų išpildytojas, pasirinko asilaitį: „Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9; Mt 21, 5; Jn 12, 15).
Apsiaustas, rūbai, medžių šakos ant kelio. Evangelija mums sako, kad mokiniai apdengė asilaitį, o tuo tarpu minia ant kelio klojo drabužius ir medžių šakas. Kodėl tai daro mokiniai ir minia? Atsakymą galime rasti antrojoje Karalių knygoje. Jehu’ui sugrįžus pas savo valdovo pareigūnus, šie klausinėjo: „Ar viskas gerai? Ko tas kvaiša buvo atėjęs pas tave?“ Jiems jis tarė: „Jūs žinote tą vyrioką ir jo šneką!“ – „Tu meluoji! – jie šūkavo. – Prašytume pasakyti mums!“ Tada jis tarė: „Taip ir taip jis man kalbėjo: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš patepu tave Izraelio karaliumi’“. Visi paskubomis nusiėmė skraistes, suklojo jam po kojų ant plikų laiptų, pūtė ragą ir paskelbė: „Jehu’as yra karalius!“ Taip Nimšio sūnaus Jehošafato sūnus Jehu’as surengė sąmokslą prieš Joramą (2 Kar 9, 11–14). Apsiaustų ar kitų drabužių klojimas po kojomis – Izraelio karalystės tradicija, pripažinimas asmens, kuriam klojami drabužiai, karaliumi. Mokiniai pasodina Jėzų ant asilaičio. Toks mokinių veiksmas asocijuojasi su pasodinimu į karališkąjį sostą. Įžengiant į Jeruzalę minia ant kelio klojo palmių šakas. Toks minios judesys ateina iš Senosios Sandoros: Šimtas septyniasdešimt pirmaisiais metais, antrojo mėnesio dvidešimt trečiąją dieną[i5], žydai įžengė į ją su šlovės šauksmais ir palmių šakomis, arfomis, cimbolais ir lyromis, giedodami psalmes ir giesmes, nes didysis priešas buvo sutriuškintas ir pašalintas iš Izraelio (1 Mak 13, 51); Todėl, laikydami rankose vijokliais apipintas lazdeles, žalias šakas bei palmes, jie giedojo šlovės giesmes Tam, Kuris išvalė savo šventąją vietą (2 Mak 10, 7). Tai yra pergalės šventimo palestiniška tradicija ir čia neapseita be palmės šakų. Palmė yra tautinis simbolis, vaizduojantis Dievo pergalę, gyvybę ir oazę dykumoje.
Osana. „Osana“ – hebrajiškai „hoši‘ja na!“ (tariama – hosana!) – reiškia „Viešpatie, prašome, gelbėk!“. Popiežius emeritas Benediktas XVI savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ mums sako, kad žodis Osana reiškė primygtinį prašymą, kuriuo kunigai septintąją Palapinių šventės dieną maldaudavo Viešpatį lietaus. Laikui bėgant, šis šūksnis virto džiaugsmo šūkiu. Jėzaus laikas jis įgavo mesijaninę reikšmę. Žengiant Jėzui į Jeruzalę, minia ir mokiniai išreiškė džiugų Dievo išaukštinimą, Mesijo įžengimą į Šventąjį miestą ir Dovydo karalystės, o su ja – Dievo karalystės atėjimą.
Miesto sujudimas. Šventajame Rašte nėra nieko šiaip sau. Evangelistas Matas įžengimo į Jeruzalę pasakojime panaudoja graikišką žodį eseisthe. Šis žodis reiškia žemės drebėjimo sukeltą sukrėtimą. Skaitant pasakojimą žodis eseisthe sustiprina skaitytojo įspūdį ir savotiškai apibūdina Jeruzalės miestelėnų dėmesį atjojusiam ant asilo Jėzui.
Antraplanis Jėzaus įžengimo vaizdas. Ką evangelistas mums pasakoja, yra džiaugsminga: žmonės kloja drabužius, šaukia Osana, bet visoje džiaugsmingai nusiteikusioje minioje yra ir tokių, kurie kalba. Minios kalbėjo: tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto (Mt 21, 11). Piligrimai, kurie sekė Jėzų, žinojo, kad jis atkeliavo iš Jeruzalės. Galilėjoje Kristų visi pažinojo, kaip eilinį Nazareto miesto gyventoją ir manyti nemanė, kad jis gimė Betliejuje. Betliejus yra karaliaus Dovydo miestas, todėl dauguma žydų, nors ir matydami Senojo Testamento pranašysčių išsipildymą, nesusiejo to su į Jeruzalę įžengusiu Jėzumi ir nepripažino Jo Viešpačiu.
Tokia yra Jėzaus įžengimo į Jeruzalę tikrovė, kurią perteikia evangelistas Matas. O dabar pažvelkime į visa tai šiek tiek kitu kampu. Iš tuometinės minios perspektyvos. Niekam ne paslaptis, kad Palestina buvo okupuota Romos imperijos. Natūralu, kad minios lūkesčiai gali skirtis nuo tikrosios Jėzaus misijos. Galima nujausti, kad kiekvienas tuometinis žydas Jėzaus asmenyje matė politinį vadovą. Tačiau yra vienas bet. Toji pati minia, praėjus keletui dienų, jau šaukė ne Osana,bet šaukė su tam tikra panieka „ant kryžiaus jį!“ Evangelistas pateikia faktą, bet Jėzaus intencija skyrėsi nuo minios intencijos. Tik čia galime pamatyti, kad minia buvo paskendusi iliuzijoje. Kokia toji iliuzija?
Iliuzija. Asilas. Jėzus nepasirenka dailaus žirgo. Jis nėra toks, ką apie jį mąsto minia. Jėzus joja ant asilaičio, kuris užklotas apsiaustais. Pradėkime nuo to, kad asilas ne karo gyvulys. Asilas Jėzaus laikais buvo natūrali susisiekimo priemonė. Tai kantrus gyvulys. Jėzus sėdi ant asilo. Tai rodo, kad Jėzus yra ne kovingasis-karingasis Mesijas. Jis yra taikos Mesijas, o ne politinis veikėjas, kurio tikisi minia. Minia, kuri džiaugsmingai lydėjo Jėzų į Jeruzalę, savo vaizduotėje jau regėjo ją išlaisvintą iš romėnų valdžios ir iš anksto gėrėjosi išlaisvintos tautos gerove. Bet Kristus nežadėjo nei politinės laisvės, nei žemiškos gerovės.
Apsiaustas. Šis rūbas reiškia patį asmenį. Uždėti apsiaustą ant gyvulio, tai reiškia mokinių pripažinimą Jėzaus Kristaus veiklai. Minia tiesia rūbą. Kai anksčiau išrinkdavo karalių, žmonės paklusnumo ženklan mesdavo apsiaustus ant žemės, kaip savo asmens simbolį, o karalius žengdavo per tuos rūbus. Tokie veiksmai iš karaliaus pusės reikšdavo, jog karalius yra aukščiau tautos.
Dabar žmogus nenori būti Jėzaus išlaisvintas, nenori sekti paskui taikos Mesiją. Jis nori būti valdomas.
Minia kloja medžių šakas. Žydai kirsdavo medžių šakas per palmių šventę, iš jų pasidarydavo palapines ir savaitę laiko jose gyvendavo. Taip jie laukė Mesijo, kuris jiems suteiktų pilnutinę laisvę. Klojimas palmių šakų simbolizavo išlaisvintojo Mesijo atėjimą.
Minia yra apsupusi Jėzų. Ji neleidžia rodyti gyvenimo krypties. Minia stengiasi priversti Jėzų eiti jų nurodytu keliu: galios ir dominavimo keliu. Minia nori politinio vadovo.
Minia šaukia Osana. Tai reiškia: išgelbėk mus pagaliau. Štai kur didžiausia tautos iliuzija. Jie šaukia Osana Dovydo sūnui, bet Jėzus nėra Dovydo sūnus. Anuometinėje kultūroje sūnus, tas kuris lygiuojasi į tėvą, kuris yra toks, kaip tėvas ir elgiasi taip, kaip tėvas. Dovydo sūnus buvo kaip tėvas. Dovydas yra tas, kuris valdė Izraelį jėga ir taip kūrė Izraelio karalystę. Tačiau Jėzus nėra Dovydo sūnus. Jėzus yra Dievo Sūnus. Jis atėjo ne atimti gyvybių, bet dovanoti savo gyvybę. Štai kodėl visai netrukus toji pati minia ims šaukti: „ant kryžiaus jį!“ Jiems nereikia taikos Mesijo. Jiems reikia karo dievo, karžygio.
Štai pagaliau Jėzus įžengia į Jeruzalę. Visas miestas yra sujudęs, sunerimęs. Tai toks pat sujudimas, kuris įvyko Jėzui gimus Betliejuje, kai išminčiai pranešė miestui žinią, jog gimė Izraelio karalius.
Taigi atėjus į Jeruzalę, niekas jo nepažino, niekas jo nepasitiko ir klausinėjo, kas jis toksai. Šventasis miestas neatpažįsta Jėzaus asmenyje Dievo, nes jų dievas yra visai kitoks. Taigi minia vienokiu ar kitokiu atveju yra paskendusi savo susikurtoje iliuzijoje, o ji yra per daug nutolusi nuo Jėzaus meilės tikrovės, kuri galutinai paaiškės tik ant Golgotos. Pats Jėzus elgėsi kaip karalius. Nors iš išorės jis atrodė labai kukliai, tačiau iš Jo sklido visiškas nepriklausomumas ir aiški savimonė. Jis norėjo visos šios scenos, Jis ją suorganizavo. Jo karalystei nebuvo reikalinga liaudies demonstracija; nebijojo jis nė priešininkų. Po kelių dienų Jėzus stos ciesoriaus akivaizdon. Supančiotas ir surištas Jis vis dėlto aiškiai ištars: „Taip, aš esu karalius“ (Jn 18, 37). Jėzus suvokia savo pašaukimą. Jis yra pranašas – ir Dievas yra ne tik su Juo, bet ir Jame.
Didžiąją savaitę mes galime pamatyti minios nepastovumą. Minia šlovina Jėzų, toji pati minia Didįjį penktadienį Jėzaus adresu laidys neapykantos šūksnius. Nuo šlovinimo iki neapykantos – tik vienas žingsnis ir tai vyksta, kai griūva žmonių iliuzijos.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
