XXIX eilinis sekmadienis (Mt 22, 15–21)
Nutrūko palyginimų saga. Viešpats Jėzus nuo metaforinio kalbėjimo pereina prie konkrečių veiksmų. Šiandienos Evangelijos ištraukos vieta yra Jeruzalės šventykloje – Jėzus šventykloje. Artėjant Velykų šventei tarp Jėzaus ir žydų tautos vadų, vyriausiųjų kunigų, fariziejų vis labiau auga priešiškumas. Matydami liaudies palankumą Jėzui, tautos vadai norėtų jį suimti, bet dėl žmonių baimės nedrįsta to padaryti. Tačiau jie stengiasi išnaudoti kiekvieną progą, kad Jėzų pažemintų.
Tarpusavy pasitarę, fariziejai nutarė Jėzui surengti politinę provokaciją, iškeldami mokesčio klausimą. Mokesčiai visada yra jautrus dalykas, ypač kai valdo svetimieji. Žiūrėkime, kaip vyksta šis politinis spektaklis. Fariziejai siunčia pas Jėzų savo mokinius kartu su Erodo šalininkais. Fariziejai valdžios atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ir mokesčius laikė neteisėtu dalyku. Tuo tarpu Erodo šalininkai buvo palankesni valdžiai ir mokesčius mokėjo nesiskųsdami, kad tik neužsitrauktų valdžios nemalonės.
Šio sekmadienio Dievo žodyje girdime kone patarle tapusius Viešpaties Jėzaus žodžius: Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Reikia įvertinti šių Viešpaties Jėzaus žodžių drąsą, svarbą ir naujumą, nes senovės teisė pripažino visišką valdžios autoritetą. Valstybė ir religija buvo viena, o ciesoriui priklausė ir viena, ir kita. Negana to, pats ciesorius buvo sudievinamas. Viešpats Jėzus, sakydamas, kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui, laužo šią pagonišką vienybę. Kristus naikina pagonišką supratimą: religija ir valstybė nėra vienis. Tokioje šviesoje paklusnumas valstybei negali būti tapatinamas su žmogaus paklusnumu Dievui. Kristus naikina valstybės dominavimą prieš žmogų ir skelbia Dievo karalystės viršenybę prieš bet kokią žemišką valdžią.
Evangelistas Jonas aprašo Viešpaties Jėzaus dialogą su Poncijumi Pilotu. Šis dialogas paaiškina šią Viešpaties Jėzaus mintį. Skaitome, kad Pilotas sako: „Ar nežinai, kad turiu galią tave nukryžiuoti“… Į šią Poncijaus Piloto repliką Jėzus atsako: „Tu man neturėtum jokios galios, jeigu tau ji nebūtų duota iš aukštybių“. Jėzus pabrėžia žmogaus teisę ir pareigą paklusti Dievui labiau negu žmonėms. Šio pasaulio įstatymų, šio pasaulio tvarkos reikia laikytis tiek, kiek jie neprieštarauja Dievo įsakymams. Šio sekmadienio Viešpaties Jėzaus ištaroje yra įtvirtinama nuostata, pagal kurią teisingumas tampa viršesniu už teisėtumą. Būtent apie tai kalba ir moko šv. Augustinas. Tačiau yra vienas bet… Pasakyta Viešpaties Kristaus sentencija nebuvo visiškai nauja, jau Antikos filosofai – Sofoklis, Platonas ir Aristotelis – kalbėjo apie tai, kad gėrio reikia siekti nepriklausomai nuo galios ir papročių, bet tik krikščionys pradėjo ryžtingai ir visuotinai įgyvendinti šią tiesą. Krikščionys ramiai mokėjo mokesčius, tačiau kai iš jų buvo reikalaujama garbinti stabus arba valdovui nusilenkti kaip dievui, jie drąsiai priimdavo kankinio dalią. Apaštalų darbų knyga yra pilna tokių situacijų. Pavyzdžiui, skaitome, kaip vyriausiasis kunigas metė apaštalams kaltinimą: „Mes jums draudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu“. Apaštalas Petras atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“. Viešpaties Jėzaus žodžiai, kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui, kartais yra pavartojami norint pasakyti, kad Bažnyčia neturėtų kištis į politinę valdžią, o kunigai turėtų likti užsidarę bažnyčių zakristijose. Tai yra tokio mąstymo kraštutinumas: Bažnyčia savo prigimtimi visados galėjo pasisakyti tikėjimo ir moralės klausimais. Žmogų apibrėžia ne vien jo vieta politinės santvarkos sąlygotoje visuomenėje. Žmogus yra Dievo sukurtas, jis pašauktas dalyvauti dieviškajame gyvenime. Šis pamatinis pašaukimas reikalauja, kad žmogus visa savo esybe atsiduotų Dievui. Reikia atiduoti Dievui tai, kas jam priklauso, t. y. visą save, visą asmenybę. Valstybė, turėdama politinę valdžią, privalo sustoti prie žmogaus sąžinės slenksčio. Religijos ir sąžinės laisvė yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė, ir čia valstybė negali kištis. Valstybė nėra Dievas. Į šias pamatines žmogaus teises dažnai gviešiasi totalitarinės valstybės.
Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka yra pokalbis su erodininkais ir fariziejais. Jėzus fariziejus ir erodininkus vadina veidmainiais. Kas yra veidmainis? Veidmainis yra toks žmogus, kuris išoriškai nori pasirodyti geras, nors savo vidumi nėra gerai nusiteikęs kito asmens atžvilgiu. Minėtosios personos pripažino Jėzui Dievo savybes. Jie sakė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių“. Senajame Testamente randame, kad tai yra būtent Dievo savybės, bet iš tikrųjų fariziejų ir erodininkų kėslai buvo visai kitokie. Jie troško Viešpatį Jėzų apkaltinti. Fariziejams ir erodininkams nerūpėjo tiesa – jie tik apsimetė, kad jiems tai rūpi. Erodininkų ir fariziejų taktika – prisigretinti bei prisitaikyti prie Kristaus ir tada padaryti savo juodą darbą – apkaltinti sukilimo organizavimu ir panašiais negražiais dalykais. Jų žemiški reikalai tampa lygiaverčiais Dievo reikalų konkurentais. Tas pats ir mums galioja, kai mes savo žemiškus dalykus pastatome greta dieviškosios Apvaizdos veikimo. Tada mes turėtume tik du kelius. 1. Visiškai atsisakyti savo nuostatų ir tapti kolaborantu – išdaviku. 2. Kitas kelias tapti maištininku, kas iš tiesų reikštų kovą už dar vieną eilinę žemišką valdžią. Viešpats Jėzus sako: „Atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus“… Reikia atiduoti tik tai, kas iš tikrųjų yra ciesoriaus. O kas yra čia svarbiausia? Svarbiausia Dievui atiduoti, kas yra Dievo. Jeigu ant vargano pinigėlio yra ciesoriaus atvaizdas, tai žmoguje glūdi įrašytas paties Dievo atvaizdas.
Kokia iš viso to išplaukia išvada? Tada reikia savo gyvenime Dievą statyti į centrą. Mūsų didžiausias rūpestis turėtų būti, kaip savo gyvenimišką santykį su Jėzumi grąžinti dangiškajam Tėvui per Šventąją Dvasią. Tokioje šviesoje šio gyvenimo tikrovė nuplauks savo adresatui ir tokioje pozicijoje Dievo karalystė nekonkuruos su žemiška valdžia. Tik tokiame supratime matysime, kad žemiškos valdžios šaknys bei jos šaltinis yra dangaus karalystės tikrovė. Belieka tik užduoti klausimą sau patiems: ar aš būdamas toks ir tokia nesugretinu Dievo su savo visuomeninėmis užmačiomis?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
