✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų
Anuo metu Jėzus kalbėjo minioms:
„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“
Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
Tai Viešpaties žodis.
Komentaro autorius – Kun. Vytautas Brilius
Labai paprastas Jėzaus mokymo vaizdas atskleidžia gilius ir didingai paprastus Dievo plano slėpinius. Jėzus kviečia kurti žmonių pasaulyje Dievo karalystę. Gyvename šio pasaulio realybėje, tai kaip keistai ir nepaprastai, kaip stebuklingai turėtų joje atrodyti Dievo karalystė?
Jėzus kantriai aiškina mokiniams ir žmonių minioms, pateikdamas daugybę palyginimų, kurie yra iš paprasčiausio, kasdienio žmonių gyvenimo, tai yra jis tą karalystę mato paprastame žmonių gyvenime.
Žemė ir visa, kas yra, sukurta ir priklauso Dievui, žmogus – taip pat. Žmogus dar apdovanotas panašumu į Dievą, jis turi protą ir sąžinę, teisingumą, dosnumą, supratimą, atleidimą, solidarumą, meilę ir dar daugybę gražiausių dalykų. Tereikia, kad tai, ką turime, kuo esame, būtų atpažinta, įvertinta ir įgalinta, tada ir bus Dievo karalystė. Nuostabias Dievo galias ir dovanas turime kažkaip pritaikyti mūsų kasdienybėje.
Vis laukiantiems ženklaus ir išorinio Dievo apsireiškimo Jėzus nurodo vėl į kasdienį gyvenimą ir jo dėsnius: reikia dėti realias pastangas tarsi žemdirbys, kuris turi paruošti dirvą ir išberti sėklą, atitraukęs ją nuo savo burnos, tada galima tikėtis derliaus. Dievas tikrai skatina augimą, todėl nė viena mūsų teisingumo, kančios, romumo, meilės ir pagalbos sėkla neišnyks jo nepalaiminta ir neatnešusi derliaus.
