Pradedame gavėnios laikotarpį. Šiuo laikotarpiu Motina Bažnyčia atkreipia dėmesį į žmogaus tikrąją būklę. Žmogaus būklę galima apibūdinti iš įvairių perspektyvų: iš emocinės, iš psichologinės, iš medicininės. Gavėnios laikotarpis yra išskirtinis – jo metu Motina Bažnyčia kviečia žmones pasverti savo dvasinę būklę, o šio svorio matas yra žmogaus moralumas. Motina Bažnyčia, Kristaus vedama, šiuo laikotarpiu primena, kad tikroji žmogaus dabartinė būklė yra nuodėmės būklė. Ji kyla iš žmogaus trapumo bei dužlumo. Šiuolaikinė pasaulėžiūra į žmogų diktuoja visai kitokį požiūrį: žmogus yra galingas, žmogus amžinas, – žmogus vos ne dievas. Kristus per Motiną Bažnyčią primena, kad žmogus yra dužlus, trapus bei nuodėmingas.
Apie tokį žmogaus dužlumą kalba šiandienos pirmasis skaitinys. Jis kalba apie žmogaus sukūrimą ir jo nuopuolį. Žmogus yra sukurtas iš žemės dulkių. Tai rodo jo trapumą, o gyvybės kvapo įpūtimas daro žmogų didingą. Dievas vaizduojamas puodžiumi, lipdančiu žmogaus kūną iš molio. Vardas Adomas yra ne šiaip sau paimtas, jis yra kildinamas iš hebrajiško žodžio Adama, t. y. žeminis – paimtas iš žemės. Žmogus yra žemdirbys. Mirtis grąžina žmogų į žemę. Tačiau žmogus yra savitas Dievo kūrinys su įkvėptu Dievo gyvybės alsavimu, o tai jį įgalina viešpatauti kūrinijai. Dievo alsavimas žmoguje yra tam tikras žmogaus laisvės požymis. Taigi Dievas, būdamas visiškai laisvas, sukurdamas žmogų per gyvybės alsavimą su žmogumi pasidalina savo laisve.
Bet žvilgterkime, kaip žmogus savo laisvę realizuoja. Jis nusideda ir nupuola paklausęs gundytojo. Ragauti vaisių nuo gero ir pikto pažinimo medžio – tai yra puikybės nuodėmė. Ji gimdo visas kitas nuodėmes. Pirmosios nuodėmės esmė – nepaklusimas Dievui. Nepaklusdamas Dievui žmogus kuria savo tiesą, o su savosios tiesos kūrimu kuria ir savitą dorybingumo supratimą: kiek žmonių – tiek dorybingumo sampratų. Taigi pirmosios nuodėmės potekstė yra susiskaldymas ir neturėjimas vienos tiesos, vienos moralės.
Dievo Sūnus priima žmogaus prigimtį. Tai reiškia, kad Dievas priima trapumą, dužlumą. Yra dieviškas veiksmas vardan žmogaus išganymo, bet yra ir atoveiksmis – kipšo gundymas. Jėzus išeina į dykumą, kur tikrai nėra saugu, nėra maisto ir nėra valdžios. Jėzus išeina į dykumą tam, kad po to laisvai galėtų pradėti savo misiją. Dykuma yra mirties žemė. Taigi Jis išeina susitikti akis į akį su kipšu.
Gundyti – mėginti, kiek Dievas bus kantrus, mums lengvapėdiškai elgiantis, kiek jis bus atlaidus mūsų nuodėmėms. Yra trys gundymai: gundymas duona, gundymas saugumo jausmu ir gundymas valdžia. Pirmasis gundymas susijęs su materialiais žmogaus poreikiais. Jėzus patiria fizinį alkį. Piktasis gundo tuo, ko labiausiai tuo metu Jėzui reikia. Kipšas naudojasi jo alkio situacija. Antrasis gundymas – saugumo jausmas. Kiekvienas iš mūsų nori jaustis saugus. Mūsų gyvenime apsčiai yra liūdesio ir skausmo, o piktasis tuo naudojasi ir mums siūlo tariamus džiaugsmus; laimės pakaitalus, kurie yra pastatomi į Dievo vietą ir tampa tam tikrais sektinais dalykais. Paskutiniame gundyme pilnai atsiskleidžia kipšo melas. Jis sako, kad visos karalystės priklauso jam. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Visa valdžia ir galia priklauso Dievui, o kipšas Dievo akivaizdoje bando pasisavinti, kas jam nepriklauso. O Kristus jam primena, kas yra kas: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Kristus primena kipšui, kad jis yra, o nelabasis tėra tik kūrinys.
Šioje Evangelijos ištraukoje atsiskleidžia du svarbūs dalykai. Kristaus laisvė nuo materialybės ir budėjimas. Dievas sukurdamas žmogų pasidalina savo laisve. Kristus mus moko, kad mūsų laisvė nepriklauso nuo to, kas yra apčiuopiama. Kristus mus moko budėti. Ką aš darau, kai ateina pagundos laikas? Ką aš darau, kai ateina beprasmis ir tuščias laikas? Ar aš atpažįstu, kad tai yra gundymas? Ar aš atpažįstu savo gyvenime tuos gundymo laikotarpius? Ar jausdamas savo žmogiškumo dužlumą užsisklendžiu savyje?
Mes esame kviečiami gavėnios laikotarpiu atsisukti į kitą Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Gavėnios laikas kviečia nebijoti piktojo, nes Kristus jį nugalėjo amžiams. Amen.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
