XXIV eil. sek. Lk 15, 1–32
Nuo kada prasideda Dievo gailestingumas? Klausimas gana subtilus. Gailestingumas yra akivaizdus. Jis matomas per visą išganymo istoriją. Pilnutinai Dievo gailestingumas pasirodo mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Žvilgterkim į Jėzaus vardą. Hebrajiškai Jėzaus vardas reikštų Dievas gelbsti. Pats Dievo vardas parodo esminę ir svarbiausią Dievo savybę. Dievo charakteris yra gailestingumas, kuris yra jo paties garbinimo priežastis: Viešpats yra garbinamas už jo gailestingumą savo mylimiausiam kūriniui – žmogui. Dievas visada yra berodantis gailestingumą žmogui. Savo esminę dievišką savybę jis nuolatos lieja nuo kryžiaus: gailestingumą Švenčiausioji Trejybė lieja per šv. Mišias nuo altoriaus, lieja per šventąją komuniją, kai mes priimam Kristų – įsikūnijusį gailestingumą. Šventoji komunija turėtų perkeisti mus, bet ar visada tai įvyksta?
Šis sekmadienis yra Gailestingumo sekmadienis. Motina Bažnyčia evangelijos Dievo žodyje pateikia tris labai gražius palyginimus, kurie parodo Dievo gailestingumą žmogui. Šiuose palyginimuose labai drąsiai galime pamatyti save pačius: esam pasimetusios drachmos, kurių šeimininkės ieško; esam pasiklydusios aveles, kurių ateina ganytojas ieškoti prieš tai dykynėje palikęs likusias devyniasdešimt devynias; esam sūnūs ir dukros, kurie vienokiu ar kitokiu būdu gyvenime suklysta, bet sugrįžta. Kodėl drachma tokia svarbi, jeigu ji yra smulkiausios vertės pinigas? Ar apsimoka vargti ir plušti namuose ieškant smulkios monetos? Kyla klausimas, koks ganytojas rizikuotų ir paliktų visas avis dykynėje ir eitų ieškoti tos vienintelės? Kažkokie keisti ekonominiai svertai. Kokia iš to nauda? Galima drąsiai pasakyti, jog tai nelogiška. Tai tik paviršutniškas žvilgsnis į šiuos palyginimus. Supraskim elementariausią taisyklę, kad šiuose palyginimuose Kristus kalba apie save ir Tėvą. Taip save Dievas parodo, kaip visiškai nelogišką žmogaus atžvilgiu, bet Dievas myli ne smegenimis, o savo širdimi, kuri buvo perverta.
Minėtąją nelogišką Dievo meilę vainikuoja sūnaus palaidūno palyginimas. Brangūs broliai ir seserys, kas iš jūsų taip priimtų atgal į savo namus sūnų arba dukrą, kuris arba kuri prašvilpia visus per palikimą gautus išteklius? Vienokiu ar kitokiu atveju kiltų kažkoks konfliktas, nes mūsų gyvenime ekonominiai svertai turi kažkokią prasmę. Atkreipkime dėmesį dabar į mūsų herojų ir kaip čia viskas vyksta. Sūnus, prašydamas palikimo dalies, turi aiškų norą. Jis trokšta būti laisvas; jis nori būti autonomiškas ir nepriklausomas nuo tėvo. Pasiėmęs finansinius išteklius mūsų herojus ne tik sudaužo su tėvu jį jungusius ekonominius saitus, bet nutraukia ir santykius su juo. Žingsnis po žingsnio jo trokštama laisvė įgauna konkrečius vaisius: sūnus gyvena nepriklausomą ir autonomišką gyvenimą. Jo laisvė – tai pokyliai ir nerūpestingas gyvenimas. Tačiau finansiniai ištekliai turi vieną savybę – jie kada nors baigiasi. Mūsų herojaus piniginė suplonėjo iki apskrito nulio. Aišku, pasibaigus ištekliams, reikia kaip nors suktis. Jis eina pas vieną turtingą ūkininką tarnauti. Tas pasiunčia kiaulių ganyti. Atkreipkime dėmesį į kiaules. Kiaulės pas žydus yra nešvarus gyvulys. Mūsų herojui yra suduodamas stiprus socialinis, religinis smūgis – prižiūrėti tai, kas žydui yra atmestina ir pasibjaurėtina. Sūnus yra išalkęs, o pilvas maršus groja. Jis geidžia bent ankščių jovalo pavalgyti. Šis poreikis parodo, kad jis jau susitapatina su tomis kiaulėmis, kurias gano. Kiaulių meniu duoda stimulą mūsų herojui susimąstyti: kiek mano tėvo namuose turi apsčiai duonos, o aš? Šis puikus ankščių jovalas ir troškimas juo užkišti skrandį parodo klaidingai suvoktos laisvės vaisių: štai prie ko privedė noras turėti autonomiją nuo tėvo. Įvyksta metonoja – įvyksta atsivertimas. Sūnus priima drastišką sprendimą – grįžti pas tėvą, nors nežino, kas jo laukia. Grįžtant namo, tėvas jį pamato iš tolo. Tėvas jo laukia ir – kas nebūdinga senyvo amžiaus žmonėms – jis pasileidžia bėgti sūnaus link. Sūnui dar nespėjus pasakyti atrepetuotos kalbos, tėvas jį pertraukia. Aprengia drabužiu, apauna kojas avalyne, užmauna žiedą. Šie tėvo veiksmai yra reikšmingi. Apvilkimas drabužiu ir kojų apavimas simbolizuoja socialinės padėties grąžinimą, o žiedo užmovimas ant piršto parodo, jog mūsų herojus yra grąžinimas į šeimą. Negana to, veršio papjovimas ir puotos iškėlimas parodo džiaugsmą. Tėvas laimingas.
Tačiau ne visi laimingi. Vyresnysis broils, grįžęs namo, nesupranta, kas vyksta ir klausia tarnų, kurie jam paaiškina, jog brolis grįžo namo. Tėvas išeina jo pakviesti. Vyresnėlis pradeda priekaištauti sakydamas: „šitas“. Jis nelaiko savo brolio šeimos nariu. Pradeda priekaištauti, kad jam tėvas niekada nedavė nei ožiuko pasilinksminti su draugais. Kas mano, tas tavo – toks tėvo atsakymas. Būtent tai parodo, kad tėvas myli abu savo sūnus vienodai. Šie priekaištai iš vyresnėlio brolio lūpų turi paslėptą potekstę. Vyresnėlis sūnus, kaip ir jaunėlis, troško tos pačios laisvės, tos pačios autonomijos. Skirtumas tas, kad jaunėlis visa tai realizavo, o vyresnėlis liko namuose eiti lažo, nes jis šitiek metų dirbo ir tiek.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje, kiekviename iš mūsų slypi tiek vyresnysis, tiek jaunesnysis broliai. Savo žmogiškais pasirinkimais tampame tai vienu, tai kitu; arba kažkur nuklystame ir leidžiamės, kad nuodėmė nuplėštų mūsų žmogiškumą. Kitu atveju tampame kietasprandžiais, kuriuose žmogiškumas yra kaip pamesta drachma. Ir vienu, ir kitu atveju blogis padaro savo darbą. Jeigu per daug nuklystame į lankas ir nuklystame nuo žmogiškumo, pradedame kaltinti visus aplinkinius dėl savo bėdų ir problemų, kurios mus užplūsta dėl kažkada padarytų klaidingų bei nuodėmingų sprendimų. Kitas kraštutinumas – turėti viską, ko reikia gyvenime, bet neturėti meilės, būti tik skambančiu variu ir skambančiais cimbolais – turėti užkietėjusią širdį, matyti tik save ir nebyliai sakyti: štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau… Matyti save ir vien save: nuolankumo nerasta. Nei ten, nei ten gailestingumo nėra. Žvelkime į Tėvą ir turėkime vieni kitiems gailestingumo. Neskubėkime teisti, neskubėkime griebtis laisvės; daryti ką noriu ir gyventi kaip noriu, nes visa tai gali privesti prie ankščių jovalo. Bet jeigu ir nubėgsime prie lovio su ankščių jovalu, tai Tėvas mūsų visada lauks. Amen.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
