XXX eil. sekmadienis. Lk 18, 9–14
Evangelija yra dieviškojo paradoksalumo proveržis išganymo istorijos perspektyvoje. Čia susipina žmogiškasis veikimas, paliestas nuodėmės tikrovės, ir dieviškumo žinia, traukianti mus ir visą žmoniją iš blogio nasrų. Kiekvienas sekmadienis yra paženklintas dieviškumo žinios skelbimu. Liturginiai Dievo žodžio tekstai, kuriuos girdime kiekvieną sekmadienį, tarpusavyje labai susiję ir parodo Dievo meilės ir malonės kitoniškumą. Tokiu būdu dieviškoji Apvaizda savo žodį supina į vientisą evangelinį audinį. Praeito sekmadienio Geroji Naujiena yra paženklinta įkyrumo, kurį mums išspinduliavo įkyri našlė. Ji vis prašydavo teisėjo pagalbos, kad ją apgintų nuo skriaudiko. Suvargusi našlė tampa mums pavyzdžiu, kaip reikia nepaliaujamai melstis. Šio sekmadienio Geroji Naujiena konkretina praeitą sekmadienį išspinduliuotą įkyrumą. Viešpats Jėzus pateikia radikalų palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldas. Kristus, kalbėdamas apie šias skirtingas to meto žydų visuomenės figūras, išryškina ir tam tikras maldos laikysenas. Kokios tos laikysenos?
Fariziejus. To laikmečio kultūroje fariziejai buvo labai gerbiami. Jie puikiai išmanė raštus; jie išmanė torą. Ji buvo žydų religinio gyvenimo pagrindas. Būtent šis išmanymas fariziejus darydavo tikėjimo ir moralės autoritetais. Visi puikiai žinome, kad autoritetas turi stiprų, lemiamą balsą visuomenėje. Vadinasi, fariziejai kai kuriais atvejais turėjo galimybę pakreipti įvykius vienokia ar kitokia linkme. Besklaidydami Šventojo Rašto puslapius, galime rasti vietų, kur yra sakoma, jog fariziejai mėgo pirmąsias vietas sinagogose, mėgo sveikinimus turgaus aikštėse. Visuomenės dėmesys juos padarydavo išskirtiniais ir ypatingais. Visa tai yra puiki terpė augti puikybei – visų kitų nuodėmių išeities taškui. Kita vertus, evangelijose galime aptikti kivirčų tarp mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir fariziejų. Kristus ne kartą yra pasakęs, jog fariziejai besirūpiną tik savo įvaizdžiu visuomenėje. Šis įvaizdis, anot Jėzaus, yra paviršutiniškas ir neturi bendrų sąlyčio taškų su žmogaus vidiniu pasauliu; svarbiausia viską išoriškai tvarkingai atlikti ir viskas.
Prieš tai minėtoji puikybė atsiskleidžia šventykloje – fariziejaus maldoje. Fariziejiškos maldos laikysena yra puikybės laikysena. Ji parodo, kad fariziejaus ego yra didesnis už jį patį. Žiūrėjimas iš aukšto, tai laikysena, kurioje esti fariziejus. Tokia laikysena griauna santykį su artimu ir santykį su Dievu.
Maldos adresatų sumaišymas. Fariziejus yra kupinas puikybės. Ši savybė keičia ir maldos, kaip tokios, adresatą. Maldos adresatas yra vienas ir nekintantis: juo visada turi išlikti Viešpats Dievas. Puikybė, kuri tūno fariziejuje, pakoreguoja adresatą. Šiuo atveju fariziejaus maldos adresatas yra jis pats. Fariziejus nesimeldžia Dievui, bet meldžiasi pats sau. Maldos centre atsistoja ne Dievas, o pats fariziejus; fariziejus didžiuojasi savimi ir savo pasiekimais.
Fariziejaus pasninkas. Fariziejaus maldoje atsiskleidžia jo pasninko savybės. Evangelijoje girdime, kad jis pasninkauja du kartus per savaitę. Įstatymas reikalavo pasninkauti vieną kartą per savaitę. Evangelijos herojus pasninkauja du kartus per savaitę. Vadinasi, jis pasninkauja daugiau, negu reikia. Fariziejaus maldoje yra tiesiog juntamas perspaudimas. Jo maldos žodžiuose slypi kita jo nuodėmė, kurios pats fariziejus turbūt net nepastebi. Iš fariziejiško pasninko laikysenos ataidi skola, bet čia, kaip bebūtų keista, yra ne fariziejaus skola, bet Dievo skola fariziejui. Dieve, pasižiūrėk, aš pasninkauju du kartus per savaitę, Viešpatie, tu man skolingas.
Fariziejaus laikysena kito (muitininko) atžvilgiu. Šioje fariziejiškoje maldoje iškyla ir kitas neigiamas niuansas. Fariziejus save lygina su muitininku. Juk reikia save su kažkuo palyginti. Jam reikalinga terpė, kad parodytų savo pranašumą kito žmogaus atžvilgiu. Šioje terpėje iškyla muitininko figūra. Jeigu nebus terpės, prieš ką gali pasipuikuoti fariziejus, tai nebus prieš ką rodyti savo pranašumo.
Muitininkas. To meto žydų visuomenėje tai buvo persona non grata. Muitininkai anuomet gyveno pastovioje socialinėje-visuomeninėje įtampoje. Tuometinis Izraelis buvo okupuotas Romos imperijos. Iš vienos pusės, okupantai romėnai muitininkus engdavo su mokesčiais; buvo reikalaujama, kad muitininkai surinktų vis daugiau mokesčių. Iš kitos pusės, muitininkams pipirų duodavo ir patys žydai. Jie juos kaltindavo kolaboravimu bei išdavyste. Visuomenė juos laikė okupantų bendradarbiais: nuolatinė socialinė įtampa.
Labai svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų dalyką. Muitininkų darbas buvo skaičiuoti svetimus pinigus. Remiantis įstatymu, prisilietimas prie svetimų pinigų žmogų padarydavo nešvariu. Dėl to nešvarusis negalėjo net įžengti į šventyklą.
Taigi ką mes turime? Muitininkas yra visų atstumtas ir beveik niekam nereikalingas, išskyrus romėnus, kuriems renka mokesčius. Romėnai spaudžia ir reikalauja mokesčių. Liaudis kaltina bendradarbiavimu su okupantais. Dėl savo amato subtilybių muitininkas negali net įžengti į šventyklą ir aukoti aukos Dievui. Muitininko situacija nepavydėtina. Iš viso to išplaukia ir muitininko malda bei jo laikysena: O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Labai svarbu pastebėti, kad muitininkas, kaip tas gerasis nusikaltėlis, kabojęs ant kryžiaus šalia nukryžiuotojo Jėzaus, šaukiasi paties Dievo gailestingumo. Viso šio šauksmo rezultatas vienas ir tas pats. Gerietis latras iš Kristaus išgirsta: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (plg. Lk 23, 43). Muitininko atveju yra kažkas panašaus: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas“ (plg. Lk 18, 14). Muitininkui reikalingas Dievo gailestingumas. Dievas žino apgailėtiną muitininko situaciją. Viešpats žino, kad muitininkas susimovė. Jo širdis yra sugrudusi. Dievas tokios širdies neatstumia ir nepalieka žmogaus tokioje beviltiškoje padėtyje.
Evangelija visada prabyla į mus kompromituojančiai ir pasako apie mus tam tikrą tiesą. Kiekvienas iš mūsų yra nuodėmės sužeistume. Dėl to ir išsigimsta mūsų santykiai. Yra lotyniška patarlė: homo hominis lupus est (Žmogus žmogui yra vilkas). Žmogiškasis sužeistumas atsiskleidžia tuomet, kai mes kitame žmoguje pradedame matyti varžovą, kurį reikia visais įmanomais būdais aplenkti. Nematome Dievo paveikslo, matome tik konkurentą, prieš kurį turime laimėti bet kokia kaina. Mes save lyginame su savo artimu. Kito žmogaus atžvilgiu, mes save visada laikysime pranašesniais, tobulesniais ir geresniais. Tai neigiamas ir žalingas lenktyniavimas. Prisiminkime apaštalą Paulių, kuris sako, jog reikia tarpusavyje lenktyniauti meile. Retorinis klausimas: jeigu jau save lyginam, tai gal pabandykim save lyginti su Dievo Motinėle Švenčiausiąja Mergele Marija, pabandykim save lyginti su šventaisiais, kurie savotišku būdu savo laikmetyje atspindėjo patį Kristų.
Evangelija yra asmeninis Dievo laiškas kiekvienam iš mūsų. Nebijokime savęs klausti, kokia yra mano maldos laikysena. Ar mano laikysena yra kaip fariziejaus, kuris yra savim patenkintas, kuris sau yra pakankamas? Ar mano maldos atskaitos taškas esu aš pats? O gal mano maldos laikysena yra kaip to nuošalyje stovėjusio muitininko: Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
