Kiekvienas iš mūsų yra patyręs drausmę. Ji atsiskleidžia per vaikų auklėjimą, skaudžias gyvenimo pamokas, kurioms niekaip neparuošiame namų darbų. Gyvenimas – tai lyg užsitęsusi pamoka gyvenimo mokykloje. Kai kas tas pamokas išmoksta, bet yra ir tokių, kurie lieka po pamokų ir niekaip neišmoksta to, ko gyvenimas bando išmokyti. Mes vienareikšmiškai pradedam vengti tų gyvenimiškų pamokų, nes drausmė mums nepatinka: mes norim gyventi be drausmės, mes norim laisvės, kurią mes kiekvienas skirtingai suprantame, o po to atitinkamai ir elgiamės.
Žmogiškoji laisvė yra mūsų žmogiškųjų veiksmų kalvė. Dėl jos labiau tapsime žmonėmis arba ne. Kad visa tai kontroliuotume, mes vienokiu ar kitokiu būdu turime nusistatyti tam tikras ribas. Parodaksalu, bet be drausmės mes neapsieisime; taisyklės mums reikalingos, nors jos mums atrodo nereikalingos. Vargais negalais mokomės būti nuolaikūs sau, kitiems ir net Dievui, kuris kalba per motiną Bažnyčią. Pastaroji vis primena elgesio aksiomas apie Dievą, apie artimą. Šias moralines direktyvas, kurias Kristus per motiną Bažnyčią nuolat primena, priimame labai dviprasmiškai, nors jos kyla iš žmogiškosios prigimties poreikio: mylėti ir būti mylimam. Paviršutinis žvilgsnis į šias moralės ir tikėjimo direktyvas, gali mums asocijuotis su mokinuko žvilgsniu į mokomą dalyką: na, jeigu reikia, tai reikia – išmoksiu ir atsikabinkit nuo manęs. Antrasis žvilgsnis į moralės ir tikėjimo nuostatas kur kas įdomesnis. Išlipę iš mokyklinio suolo galim suprasti, kad visos moralinės nuostatos duoda kažką apčiuopiamo. Tada mūsų gyvenimas pradeda dažytis kur kas ryškesnėmis spalvomis. Pradedam galvoti ir apie šalia esantį žmogų, o galų galiausiai iš savo gyvenimo užkaborių ištraukiam ir patį Dievą, Bažnyčią. Ilgainiui ir taisyklės tampa vis labiau savos. Atrodo, lyg bėgome nuo jų, bet galiausiai supratome, kad tai yra mūsų esaties dalykas.
Atsiradus vietos Dievui gyvenime, vis labiau galima pamatyti ir Kristų. Įsikūnijęs Dievas parodo santykio naujumą tarp kūrinio ir Kūrėjo. Dievas nepavargsta kovoti dėl žmogaus ir dėl jo paties likimo. Šio sekmadienio skaitinyje galima užčiuopti Dievo griežtumo savybę. Laiško žydams autorius kalba apie drausmę. Šventajame Rašte drausmė raidiškai reiškia auklėjimą (paideia). Auklėjimas žydiškuose raštuose aptinkamas labai dažnai. Jo pagrindas yra tautos auklėjimas teisume. Pats drausminimas atsiskleidžia per kančią. Laiško žydams autoriui krikščionys kantria ištverme dabarties drausmėje tampa Dievo sūnumis ir dukromis. Pats Kristus savo kentėjimuose būdamas Sūnumi moko klusnumo. Būtent tai veda į visišką žmogaus išgelbėjimą ir išaukštinimą šv. Velykų rytą.
Kentėjimas bei kančia, nuo kurios mes bėgame, tampa tais siaurais vartais, pro kuriuos mes bandome įvairiausiais būdais išlįsti; lyg kupranugariai pro adatos skylutę, bet dažnai įvyksta priešingai. Mes subliūkštame, mes pavargstame, o gyvenimas būna sudaužomas į šipulius. Mes dūžtam ir lūžtam, nes pamirštame savo esaties pagrindą, t. y. patį Dievą. Tada visas auklėjimas nueina šuniui ant uodegos. Nepralindę pro ankštus vartus, renkamės plačius vartus – naują ir lengvesnę alternatyvą; ką padarysi, mes ieškome patogumo. Tuo tarpu kitas žmogus, šalia esantis, tampa mums įrankiu pasiekti savo trokštamą ir siektiną neva gyvenimo tikslą. Dėl to ištrinam visus nepatogumus, kad galėtume laisvai ir netrukdomai siekti to, ką esame užsibrėžę. Čia viskas tampa priemonėmis savo užgaidoms patenkinti. Dievas šioje šviesoje yra priemonė; džinas, kuris patrynus stebuklingą lempą pildo mano norus, na, ir, žinoma, jų yra ne trys, o visa tirada. Žmogus – daiktas, kurį padėsiu, kur noriu. Net nepajuntame, kaip tampame savo pačių vergais: vis keliam ir keliam savo vergystės kartelę, o vartai, platėja ir platėja, o apie jų susiaurėjimą nėra net kalbos.
Ankšti ir platūs vartai. Džiugioji Naujiena parodo Dievą, kuris yra veiksme: Kristus padaro viena, kita, trečia. Šį sekmadienį Jėzus jau yra iškeliavęs iš savo gimtosios Galilėjos ir keliauja į Jeruzalę, kur laukia Golgota. Jėzus yra ėjime, o Dievo karalystė po truputį vis plečiasi ir auga. Mokiniai yra kartu ir girdi, ką jis kalba. Natūralu, kad jiems kyla klausimų, kurie pranoksta žmogiškos logikos rėmus. Tai kas tie ankšti ir platūs vartai?
Platūs vartai. Žvilgterkim į dešimt Dievo įsakymų, o konkrečiau į antrą įsakymą: netark Dievo vardo be reikalo. Vardas hebrajiškai reiškia asmens esybės pažinimą. Žinoti vardą, reiškia pažinti. Dievo vardo žinojimas yra jo paties pažinimas. Šis įsakymas draudžia apsibrėžti Dievą, nes žmogiškas protas yra neįgalus pažinti Dievo slėpinio. Protu galime tik suvokti bei suprasti, kad Dievas egzistuoja. Mes žvelgiame į kūriniją, matome dėsnius, galime kelti klausimus apie judėjimo priežastis; stebėdami ir kontempliuodami kūriniją turėtume suprasti, iš kur viskas kyla. Apie tai kalbėjo šv. Tomas Akvinietis. Bandymas apsibrėžti Dievo vardą reiškia nusistatyti santykį su juo. Bet čia galime pastebėti tam tikrą grandinėlę. Tikėjimas ir moralė yra tampriai susiję dalykai. Tikėjimas atsispindi mūsų žmogiškuose veiksmuose; kaip mes tikime, taip mes ir gyvename. Apsibrėždami Dievo vardą mes nusistatome sau ir moralės normas. Tokiu būdu mes patys nusistatome tų vartų plotį, bet ar tai vartai į Dievo valios vykdymą? Vargu bau. Apsibrėždami vartų plotį mes statom save į centrą. Čia yra maistas mūsų egozimui pamaitinti. Išsirenkam patogias sau maldas, meldžiamės už savo patogumus, o Dievas tokioje vietoje yra tarp kitko. Platūs vartai yra savo gyvenimą modeliuoti be Jėzaus.
Ankšti vartai. Dievo atėjimas į mūsų tarpą ir pats vardas Emanuelis (Dievas su mumis) rodo santykio tarp Dievo ir žmogaus apstybę. Šis santykis yra kylantis iš Dievo ir pasibaigiantis Dievu. Mūsų gyvenimas kyla iš Dievo ir į jį grįžta. Gyvenimiška kelionė su Jėzumi yra žymima džiaugsmo, o tai yra vienas iš šv. Dvasios vaisių. Ši kelionė nuo žmogaus gimimo ir užmigimo turi būti Dievo valios rėmuose. Dievo valia – tai, kad žmogus patirtų, jog jo gyvenimas nėra absurdas, tačiau turi prasmę ryšyje su Dievu. Vis dėlto gyvenimo kasdienybėje mums tenka atlikti daugybę pasirinkimų. Kaip nesuklysti? Juo labiau, kad Jėzus įspėja: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).
Kas mane parengia Dievo valios atpažinimui?Dvasiniai autoriai nurodo daug priemonių, padedančių atpažinti Dievo valią. Galima išskirti kai kurias iš jų: Šventajame Rašte randama gausybė nurodymų ir pamokymų, kaip turime gyventi. Bažnyčios mokymas, aiškinantis Dievo žodį konkrečiam laikmečiui. Dvasios vadovo įžvalgos ir patarimai bei man vadovaujančių asmenų nuorodos. Asmeninė patirtis, žmogaus protas bei sąžinė, kurie padeda atpažinti aplinkybių ir situacijų pobūdį bei jų perspektyvas. Pavyzdžiui, žmogus gali aplaidžiai leistis į aplinkybes, kurios vėliau būtinai nuves į nuodėmę. Malda. Ji yra sąlyga, kad būtume pajėgūs ir pasirengę Dievo valios vykdymui. Geriausias būdas rasti Dievo valią – tai nuoširdus ir nuolat malda gaivinamas troškimas pagal ją gyventi.
Dievo valia – tai meilė man, kviečianti komunijai (t. y. vienybė, vienis). Komunijos svoris yra nepatogus, nes ji remiasi Golgotos įvykiu, kur Dievas nėra labai gražus ir patogus. Tai žvilgsnis, kur Dievas yra atmetamas. Bažnyčia – mistinis Kristaus kūnas. Natūralu jeigu Kristus, t. y. galva, atmetama tai ir kūnas bus atmestas. Tai prieštaravimo ženklas pasauliui. Ankšti vartai yra Dievo meilės, išlietos ant kryžiaus, priėmimas. Tai priimti nepatogų Dievą, kurio valia yra nepatogi mūsų egoizmui ir savanaudiškumui. Mums nepatogu, kliaunantis nepatogaus Dievo valia, modeliuoti savus gyvenimus. Kryžius tampa meilės įrankiu, kuriuo remiantis, mes labiau pamatome šalia esančius žmones. Eiti pro ankštus vartus – tai pastebėti kitą, kuris yra toks pats kaip mes. Ankšti vartai reikalauja nuolankumo. Paradoksalu, bet tai neša ramybę ir džiaugsmą.
Taigi platūs vartai yra susikūrimas sau patogaus Dievo su atitinkamu santykiu su artimu. Modeliuodami tuos vartus mes maitiname savo puikybę. Ankšti vartai yra žvilgsnis į Dievą, kuris kybo ant kryžiaus ir tokiu būdu išlieja absoliučią meilę žmogui, o tai mes priimame į savo gyvenimą per šv. Komuniją: priimame nepatogų Dievą, kuris veda į džiaugsmą ir ramybę.
Tai pro kuriuos vartus mes čia taikomės įeiti?
XXI eil. sekmadienis Mt 7, 6. 12–14;
Kun. Povilas Slaminis
punskas.pl