sb, punskas.pl
Evangelija (Jn 12, 1–11)
Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į
Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam
iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie
stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas
ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį
išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir
neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad
pats buvo vagis, ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas.
O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano
laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet
turėsite“.
Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl
Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių.
Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti Lozorių, nes daugybė žydų per jį
atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
