I advento sekmadienis (Mk 13, 33–37)
Pradedame naujus liturginius metus. Kiekvieni liturginiai metai yra labai unikalūs, nes per visą šį liturginį ciklą girdime kurio nors vieno evangelisto parašytą Gerąją Naujieną. Taip jau Šventoji Dvasia sudėlioja, kad pamatytume to paties Kristaus skirtingą paveikslą. Taigi šiuos liturginius metus draugausime su šv. evangelistu Morkumi.
Liturginė kelionė prasideda. Šioji kelionė prasideda laukimu, prasideda adventu. Mes laukiame Viešpaties atėjimo. Adventas tai pasiruošimo laikotarpis. Šis laukimas yra savotiškas budėjimas. Budėjimas, kaip toks, nėra pasyvus laukimas, savo giliausia prasme advento laikotarpis reikalauja krikščioniško aktyvumo. Adventas tai ne sėdėjimas sudėjus rankas, o aktyvus veikimas vidinėje kelionėje link Betliejaus prakartėlės.
Šio pirmojo advento sekmadienio Gerojoje Naujienoje regime šeimininką, kuris padalija darbus tarnams (vergams), o durininkui įsako budėti. Evangelija tiesiog alsuoja vienu retoriniu klausimu – kada gi grįš namų šeimininkas? Jeigu šeimininkas namie, vadinasi, namuose viskas gerai. Bet šeimininkas vis dėlto iškeliauja. Vienokiu ar kitokiu atveju šeimininkui iškeliavus, lieka šioks toks žiupsnelis įtampos. Dėl jos tarnai gali klausti, ar šeimininko pavestus darbus atliekame gerai, ar ne. Šio sekmadienio Evangelija padiktuoja dvi naujienas. Pirmoji naujiena yra geroji – šeimininkas grįš, o blogoji – jog dar negrįžo. Šios dvi naujienos mus stumte stumia į asmeninį santykį su šeimininku. Šis santykis parodo, kokį jojo paveikslą turi tarnai. Analogiškai mąstant, tokį patį klausimą galime užduoti ir patys sau. Jeigu tarnai turi klaidingą šeimininko įvaizdį, normalu, kad jie lauks arba nelauks jo sugrįžtant. Krikščioniško tikėjimo šviesoje nėra vidurio kelio: laukiam arba nelaukiam grįžtančiojo Viešpaties.
Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje nuskamba labai aiškus Kristaus kvietimas – budėkite. Su šiuo paraginimu galima taikyti ir kitus evangelinius epitetus: stebėkite, būkite pabudę. Jie gali šeimininko laukimą nuspalvinti pozityviomis arba negatyviomis spalvomis. Budėjimas yra tarsi skatinimas miegoti atmerktomis akimis, tai buvimas išmintinga pelėda ir jau naktį matyti tai, kas daugeliui nematoma iki patekės saulė. Budi tas, kuris bijo arba trokšta, kad būtų tai, ko dar nėra. Graikiškas žodis agrypneo reiškia tarną ar vergą, kuris naktį leidžia atvirame lauke. Jis atidžiai klausosi nakties garsų arba negali užmigti, veltui laukia miego. Mokinys didžiąją pasaulio naktį yra kaip sargybinis. Iš esmės budėjimas yra pranašiška misija. Jis nemiega kaip kiti, bet budi, yra blaivus ir atidus šalia vykstantiems veiksmams. Svarbu, kad durininkas ar sargybinis žino, kada pabusti iš miego. Budėjimo priešprieša yra miegas. Evangelistas Morkus neaprašo miego, bet Matas pateikia šį įvaizdį (Mt 24, 37). Miegoti – reiškia valgyti ir gerti, vesti ir tekėti. Žodžiu, gyventi įprastinį gyvenimą ir juo apsiriboti. Žinoma, krikščionys privalo daryti įprastinius darbus, atlikti kasdienes pareigas, taip pat džiaugtis gyvenimu. Tačiau jie žino, kad vien įprastiniai dalykai nesudaro gyvenimo pilnatvės. Bažnyčia yra vilties priebėga pasaulyje, apsiribojančiame įprastiniais, banaliais dalykais. Perkėlus viską į krikščioniško tikėjimo plotmę, galime klausti apie įsiviešpatavusią tamsą, bet ar verta? Budėjimas ragina įžvelgti šviesą Viešpatyje. Įžvelgus šią šviesą, reikia pradėti ir elgtis atitinkamai – elgtis kaip šviesos vaikui ir nešti šviesos vaisius. Dėl to adventas yra šviesos auginimo laikotarpis. Tai kvietimas su degančiu savo širdies žibintu keliauti prie Betliejaus prakartėlės, keliauti į šv. Kalėdų įvykių sūkurį. Besiruošdami šv. Kalėdų įvykiams, kiekvienas galime savęs paklausti: ar jaučiu, kad gyvenimo pilnatvei kažko trūksta, ar esu susitaikęs su įprastine rutina.
Paradoksalu, bet šiandien Motina Bažnyčia, pradėdama adventą, nieko nekalba apie mūsų laukiamąjį Išganytoją, kuris gimė skurdžioje bei vargingoje Betliejaus prakartėlėje. Priešingai, šiandien Bažnyčia mums primena pasaulio pabaigą. Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas. Kodėl šiandien turime prisiminti Viešpaties rūstybės dieną, kai artinasi mūsų atpirkimą ir Taikos Kunigaikščio atėjimą primenanti diena? Argi ne todėl, kad neužtenka Jėzui gimti Betliejaus tvartelyje? Jis turi gimti mūsų širdyse, o tam reikia kruopščiai pasirengti bei pasiruošti. Viešpats beldžiasi į mūsų sielas ir prašosi įsileidžiamas. Tik ar mūsų sielos yra tinkama buveinė Kristui? Kiek pas mus netobulumų: apsileidimo, abejingumo, meilės stokos. Mūsų socialinėje visuomenėje siautėja nepamatuoti sprendimai, kurie daro įtaką mūsų žmogiškam veikimui. Šiandien Motina Bažnyčia kviečia neužsnūsti šio pasaulio reikalų sūkuryje. Esame kviečiami stebėti ir pastebėti. Tam tikra prasme šiandien Kristaus tariamas „budėkite“ yra raginimas išsivalyti savo užgriozdintą gyvenimą ir atlaisvinti vietos savajame gyvenime Dievui, kuris nužengia ir tampa Emanueliu.
Adventas yra budėjimo laikas. Budėti būtina, bet vien tik to nepakanka. Mus palikdamas ir grįždamas pas savo Tėvą, Kristus suteikė savo paties galią. Iš to gimsta namų darbai mums – atsakingai daryti ir kalbėti tai, ką jis pats darė ir sakė iki pat jo sugrįžimo. Nuolatinį budrumą turi užpildyti ir veikli ištikimybė. Dvasinis rašytojas ir vidinio gyvenimo mokytojas Henry Nouwen sako, kad kiekviena diena mums rengia staigmeną, tačiau ją galime pamatyti, išgirsti ar pajusti tik tiek, kiek pasitinkame laukdami. Jis ragina nebijoti priimti kiekvienos dienos staigmeną – tiek džiaugsmą, tiek skausmą. Kas dėmesingai laukia ir ieško, tas randa. Šiame ieškojime Dievo malonė turi labai svarbų vaidmenį. Malonė – Dievo dovana. Visas krikščionio gyvenimas pažymėtas malonės ženklu. Juk sakome: „gyveno malonėje; mirė malonėje“. Malonė yra išganymo dabartis. Tai nuolat žmogaus sieloje besitęsiantis adventas. Šis žodis reiškia Dievo atėjimą pas žmogų ir žmogaus perkeitimą į dieviškosios prigimties dalininką (plg. 2 Pt 1, 4), t. y. į kūrinį, kuriuo pats Dievas žavisi.
Pradėkime adventinę kelionę su pragmatišku klausimu: ar noriu susitvarkyti savo užgriozdintą gyvenimą ir iš jo padaryti prakartėlę, kurioje užgimtų Išganytojas? Jeigu taip, tai laikas pasiraitoti rankoves ir padirbėti ties tuo pasineriant į jo beribį gailestingumą; o jeigu ne, tai Kalėdų įvykiai bus tik blizgučiai ir skanios vaišės Kalėdų Senelio belaukiant.
O Viešpats stovi prie mano širdies durų ir beldžia…
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
