XXXIII eil. sekmadienis. Lk 21, 5–19
Liturginiai metai jau eina į pabaigą. Išgirdus šio sekmadienio Evangeliją, kai kam gali sunkiai verstis liežuvis pavadinti ją Gerąja Naujiena. Mes girdime šiurpius dalykus, galinčius sukelti mums baimę, neužtikrintumą ir net atmetimą paties Dievo meilės, o tada su tariamu pagrindu galime sau tarti, o koks skirtumas. Tai tarsi Dievo apleidimas. Galima tai vadinti mūsų patogaus gyvenimo griuvimu, o su juo grius ir visi mūsų įsivaizduojami patogumai. Sugrius mūsų priklausomybės, kurios mus vienokiu ar kitokiu būdu atitraukė nuo Dievo garbės. Vieniems tai pražūtis, o kitiems – malonės laikas, kada išgyvensime jau girdėtą Kristaus kančią.
Žmogaus gyvenimas yra paženklintas laikinumo žyme. Viskas praeina – nieko amžino nėra. Kultūras keičia kultūros. Vienus gyvenimo ciklus keičia kiti: yra pradžia, yra pabaiga. Ši laikinumo žymė būdinga kultūrai ir būdinga žmogui. Vienokiu ar kitokiu būdu esame įsprausti į ribotumą; esame trapūs ir kintantys, bet svarbiausia, kad visada išliksime žmonėmis.
Jėzaus posakis, jog neliks akmens ant akmens šį ribotumą dar labiau išryškina. Rūsti Jėzaus kalba apie paskutinius laikus turi labai aiškią potekstę. Mes gyvename ženklų pasaulyje, kurie liudija mūsų gyvenimo būdą, mūsų intelektą, mūsų jausmus, mūsų garbės supratimą. Šis ženklų skaitymas gali būti betikslis, jeigu nematome priežasties. Dėka pirmosios nuodėmės mes prisirišam prie ženklų, o ne prie jų prasmės. Matome bažnyčias, kaip architektūros šedevrus, bet nesistengiame užčiuopti pirminės priežasties. Bažnyčia be sakralumo ir išganymo slėpinių šventimų lieka tik gražiu pastatu. Europoje deginamos, niekinamos bažnyčios, todėl nieko čia nuostabaus, kad tokiu būdu nelieka akmens ant akmens. Tariamas grožis išblėsta, jo nebelieka. Tokia lemtis laukia visų mūsų. Mes prisirišam prie išorinių bažnytinių ženklų ir pradedam jiems teikti garbę, o ne Tam, kuris siunčia savo Sūnų. Teikdami ženklui garbę, mes nejučiomis prie Kryžiaus nuolat ir nuolat prikalam pačią Esmę. Ši agonija vyksta dėl mūsų pačių ribotumo, dėl mūsų sužeistumo. Išoriniai bažnytiniai ženklai yra tik jo garbės atspindžiai. Dievas yra amžinas ir jis nėra pavaldus laiko tėkmei. Dievas negali būti ribotas, jam nebūdingi laiko pokyčiai. Su žmogumi yra priešingai. Jis visokiais būdais stengiasi savo kultūroje įspausti amžinumo žymę, kurią perskaitys būsimos kartos. Žmogaus smalsumas yra didžiulis. Jis įvairiausiais būdais stengsis perprasti dėsnius, kad to išvengtų arba kad bent kuo geriau pasiruoštų, kad tą amžinumą vis geriau išsaugotų.
Pasaulio pabaiga yra susijusi su įtampa. Griūva šventykla; dingsta žydų politinis ir religinis pagrindas. Dingsta ir Dievo garbinimas. Nutrūksta santykis. Mes labai dažnai nepataikome į taikinį, nepataikome į Dievo garbę ir Dievo meilę. Mes imamės rizikos nežiūrėdami, kas seka po to. Pametame gyvenimo perspektyvas tenkindamiesi tuo, ką turime dabar. Viskas pakimba tik egoizmo ir jausmo lygyje: nieko pastovaus, nieko tvirto. Tuomet, kai viskas griūva, visais įmanomais būdais ieškome atpirkimo ožių, kuriems bandome suversti visą kaltę. Žmogiškas aklumas vis auga ir plėtojasi. Kai nelieka šventyklos (t. y. Jėzaus), kai nelieka atsigręžimo į Priežasčių priežastį, tada nyksta ir žmogiškumas. Pasaulis pasidaro išvirkščias. Mes pradedame matyti dalykus viršum kojom, ne tokius, kokie jie iš tikro esti. Išvirkščias pasaulis skatina didesnes santykių spragas. Kai stinga meiles, atsiranda užvaldantis mūsų egzistenciją netikrumas. Tai žmogiškos kančios pradžia; tai savotiškas alyvų darželis, tai stulpas, prie kurio esti pririštas Kristus, tai vainikas, kuris kaip karūna užspaudžiamas Esančiajam (t. y. Dievui) ant galvos, tai kryžius, kurį mes bandome pakelti, bet nepakeliame. Meilės nebuvimas prikala Kristų iš naujo prie kryžiaus. Su tuo netikrumu žmogus susikuria savo Jeruzalę, kurioje Kristus nuolat kenčia. Jei Dievas kenčia, tai ir žmogaus laukia tas pats likimas. Kristų atmeta, tai atmes ir tuos, kurie Jėzų myli. Trukt už vadžių, vėl iš pradžių grįžtame į šių laikų koliziejus, kur krikščionys toliau yra persekiojami. Dieviškos ištvermės vaisius yra prisikėlimas, o tai yra stipriau už savo pačių susikurtus koliziejus. Žmogus turi pereiti tuos koliziejus, kad naujai atsilieptų į Esančiojo kvietimą. Tik šis perėjimas per savo susikurtus koliziejus yra liudijimas, paženklintas prieštaringumo žyme ribotam pasauliui.
Jėzaus kančia, Jo šventyklos sugriovimas visai šalia. Jo mokiniai taip pat turi pasiruošti pereiti tuos pačius išbandymus, kad išmoktų leistis vedami Šv. Dvasios: „Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, jog negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas“. Taip pat ir vidinis priešininkas, senasis (drungnasis) žmogus. „Jus išdavinės net patys artimiausi, kai kuriuos net žudys… ir vis dėlto nė vienas plaukas nenukris nuo jūsų galvos“. Jėzus pranašauja apie mirtį ir prisikėlimą, apie naująją Jeruzalę, naują miestą, kuriam nereikės šviesos, nes Dievas bus jo šviesa. Būsime pilni Dievo. Tai yra krikščioniškas pašaukimas. O tiksliau – tai yra žmogaus pašaukimas.
Krikščionybės tikslas nėra pirmiausia nušlifuoti dorybės akmenis ir išpuošti šventyklą – žmogų – dvasinėmis dovanomis, bet paruošti jį susitikimui su Dievu. Ne užpildyti žmogų dovanomis, bet paruošti jame vietos Dievui, nes Jis ir yra dovana. Vieni iš paskutinių Jėzaus žodžių ant kryžiaus prieš susitinkant su Dievu Tėvu veidas į veidą buvo: „Trokštu!“ Tas troškimas nebuvo tik kažkokia nepatenkinta aistra. Tai buvo ontologinis troškimas. Jėzus tapo gyvu troškimu. Jo vardas tapo – Troškimas. O sugrįžęs į Dievo Tėvo namus, suklupęs Jo glėbyje, buvo mirtinai išsiilgęs ir išalkęs besąlygiškos ir nuolat Jo laukusios Tėvo meilės – tikrojo žmogaus pašaukimo. Visa mūsų misija žemėje – padauginti tą Dievo talentą – troškimą. Todėl „savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“…
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl