XXII eilinis sekmadienis (Mt 16, 21–27)
Esame toje pačioje vietoje – esame Pilypo Cezarėjoje. Tai kalnuota ir uolėta vietovė. Labai paradoksalu tai, ką mes girdėjome pastarąsias dvi savaites Gerojoje Naujienoje. Praeitą sekmadienį mūsų Viešpats Jėzus apaštalui Petrui pasakė, kad tu esi uola, ant kurios aš pastatysiu bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės, o visa tai įvyko po jo paties pripažinimo ir išpažinimo, kad tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Labai keistas Kristaus posakis mokiniui Petrui. Bet kodėl apaštalas Petras taip elgiasi, kodėl jis taip pasako? Galime kelti retorinius klausimus, bet kviečiu į šią Gerosios Naujienos ištrauką pažvelgti iš kitos perspektyvos – pažvelgti į ją iš Jėzaus pusės. Čia svarbiausia ne tai, kaip elgiasi apaštalas Petras, bet ką jam nori pasakyti Jėzus. Taigi, kodėl Jėzus taip elgiasi su apaštalu Petru ir kas gali būti mums aktualu iš Kristaus ir mokinio Petro dialogo?
„Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Viešpats Jėzus jau apreiškė mokiniams ir mums, kas Jis toks esąs. Kristus pradeda mokinius nukreipti į galutinį Dievo apsireiškimo tašką. Jis atskleidžia dieviškojo slėpinio gelmę. Nuo šios akimirkos Jėzaus slėpiningas veikimas įgaus vis didesnį Dievo meilės apreiškimo pagreitį. Kristus žengia žingsnį – atsiskleisti save dar didesnėje meilėje žmogui. Bet tai yra ir kvietimas mokiniams, kad jie turės kartu žengti su savo Mokytoju. Mokiniai turės susitikti su Jėzumi, tokiu kaip jis save atskleidžia, – kenčiančiu ir paniekintu. Tai yra mokinystės esmė – matyti Jėzų savo kryžiaus garbėje. Taigi nuo šios akimirkos Jėzus mokinius pradeda kreipti, pradeda jiems rodyti kryžiaus agonijos tikrovę; mokiniai kreipiami į tai, kas yra nepatogu ir netelpa į žmogiškos logikos rėmus.
Jėzus nurodo pranašystės tikrumą. Tai, kas įvyks Jeruzalėje, privalo įvykti. Apie tai Jėzus užsimena septynis kartus. Šventojo Rašto rėmuose tai parodo ateities įvykio svarbą, – tai neišvengiama. Išganymo įvykio būtinumas nukreipia mokinius ir mus į Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Jėzus nurodo, kad Jo kančios tikrovė yra būtina Dievo išgelbėjimo plano dalis – tai turi įvykti, nes žmogui toks Dievo įsikišimas yra reikalingas; žmogui reikia išgelbėjimo. Ką Jėzus pasako apaštalui Petrui yra tas įvykis, per kurį reiškiasi šį žmogaus poreikį pažįstantis Dievas. Toks Viešpaties Jėzaus gestas yra perėjimas, simboliškas išėjimas iš senojo „aš“ į naująjį „aš“. Šis Jėzaus „reikia eiti“ prasideda su aiškia kryptimi. Kristus nukreipia savo žvilgsnį Jeruzalės link. Tai, ką mes girdėjome, yra dieviškasis užmojis, kurį Jėzus savo veiksmais pradeda išpildyti. Tai dieviškosios meilės ištara, kuri jau pradedama vykdyti. Tai Jėzaus pranašystės potekstė.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 22–23). Apaštalo Petro replika prasideda visai nekaltai. Jis kreipiasi į Jėzų hileos soi. Tai reiškia, kad Dievas tau yra maloningas. Tokiu apaštalo Petro kreipimusi į savąjį mokytoją išryškėja jo pastangos apginti Kristų: mokinys Petras stengiasi apginti Jėzaus mesijiškumą. Jėzus taip griežtai atsako todėl, kad yra siųstas atpirkti žmonijos nuodėmės kryžiaus auka. Problema ta, kad Petras mato Jėzų kaip politinį veikėją. Iš esmės tai prieštarauja Dievo išganymo planui – išvaduoti žmogų iš nuodėmės tikrovės. Būtent todėl Jėzus labai stipriai subara apaštalą Petrą. Jį pavadina priešgyna. Tokioje šviesoje apaštalo Petro asmuo tampa satan – šėtonu, priešininku, prieštarautoju, kliūtimi. Senojo Testamento teologinėje šviesoje tokią charakteristiką atlieka piktasis. Jobo knyga piktąjį parodo kaip tą, kuris Dievui nuolatos skundžia bei kaltina žmogų dėl jo piktadarybių; kipšas – kaip kaltintojas. Satan Viešpačiui yra prieštaringas asmuo, kurio veikimas yra taip pat prieštaringas. Tokioje šviesoje apaštalas Petras iš tiesų priešgyniauja Dievo planui. Jis tampa šėtono įrankiu. Kandžios Jėzaus ištaros „Eik šalin, šėtone“ nereikia suprasti tiesiogiai. Jėzus jam pasako: eik už manęs, o tai reiškia santykio išlaikymą – Kristus nenutraukia draugystės ryšio su mokiniu Petru. Mūsų Viešpats Jėzus apaštalui Petrui parodo, kaip mokiniui, deramą vietą – ėjimas paskui savo mokytoją. Tai grąžinimas į mokinio nuolankumo poziciją.
Apaštalo Petro nekalta ištara, kaip sako Kristus, yra žabangai: esi man žabangai / spąstai/ papiktinimas. Tai yra kliuvinys, tai, kas trukdo. Tai yra Dievo išganingos valios blokavimas. Apaštalas Petras mąsto priešingai. Jo mąstymas prasilenkia su Dievo logika. Apaštalas Petras nori vykdyti savąją valią, bet ne Dievo valią. Jis nori sustabdyti Dievo išganymo judesį. Mokinys Petras nori sugriauti Dievo išganymo projektą ir nejudėti su savo mokytoju link to dieviškojo projekto įgyvendinimo. Dėl tokio priešgyniavimo nuodėmė prieš judėjimą link Dievo yra nuolat stabdoma.
„Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Kristus kviečia tikėti. Kristus turės savo kryžių, o mokiniai turės savitą kryžių. Remiantis krikščioniškąja tradicija, visi apaštalai, išskyrus Joną – mylimąjį mokinį, buvo kankiniai. Tai savotiški jų kryžiai. Būtent tam Kristus juos ir šaukia. Jėzus kviečia savuosius mokinius priimti kančios malonę, nes tie saviti mokinių kryžiai yra įsijungimas į Kristaus kryžiaus tikrovę. Vengti savito kryžiaus – tai vengti paties kryžiaus. Kiekvienas mes esame kviečiami žvelgti į Dievą, artimą ir mus supantį pasaulį per tobulos Dievo meilės įrankį, tai yra pro kryžių. Nešti savitą kryžių, tai žvelgti į Viešpatį, kuris pirma manęs neša kryžių; tikėti – tai žvelgti pro kryžių.
Kas mums liudija savęs išsižadėjimą, apie kurį kalba Kristus šio sekmadienio Gerojoje Naujienoje? Istorijos eigoje bei amžių tėkmėje mums tai paliudijo šventieji kankiniai. Jie savotišku būdu išsižadėjo savęs ir priėmė kančios malonę, priėmė Kristaus kryžių savitai. Visa tai įvyko Dievo Apvaizdai veikiant, palankiai suklostant situacijas ir sudarant galimybę šventiesiems kankiniams liudyti evangelinę meilę. Tik tokiu būdu Kristaus kryžius savitai atgimsta amžių tėkmėje – atgimsta per kankinių pasiaukojimą vardan Evangelijos plėtojimosi. Kur įvyksta kankinystė, ten Bažnyčia, kaip mistinis Kristaus kūnas, ima augti. Kristaus kvietimas imti savo kryžių yra kvietimas auginti Bažnyčią. Šventųjų kankinių savęs paaukojimas dėl Kristaus yra Bažnyčios augimas. Norint, kad gėlė augtų darželyje, yra reikalingas vanduo, kuriuo ji yra palaistoma. Taip ir Bažnyčiai, ir bendruomenei buvo reikalingi tokie kankinystės liudijimai, kad Bažnyčia augtų, juk kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla. Savito kryžiaus priėmimas yra raktas į Bažnyčios augimą.
Rašytojas F. Dostojevskis, būdamas Bazelyje, apsilankė meno galerijoje. Jis ilgai žiūrėjo į Rembranto „Nukryžiuotąjį“. Nors paveikslas meniniu požiūriu buvo tobulas, vis dėlto rašytojas pajuto nusivylimą. Pasipiktinęs jis kalbėjo: „Užtenka pažiūrėti į šį paveikslą, kad sukiltum prieš Dievą. Kam jis leido savo sūnui taip kentėti?!“ Tai buvo jo jaunystės požiūris. Vėliau, daug iškentėjęs, jis suprato didįjį kryžiaus slėpinį ir su didžia meile žvelgdavo į Nukryžiuotąjį.
Mūsų visuomenė, panašiai kaip jaunasis Dostojevskis, nenori kryžiaus nei matyti, nei ką nors apie jį girdėti. Ar ne todėl mūsų laikų krikščionys taip lengvai susižavi pasaulio sirenų balsais? Jų netraukia bažnyčia, nedomina ten vykstančios pamaldos. Bažnyčioje viskas primena kryžių. Ar ne maloniau leisti laiką prie televizorių, klausyti malonių dainų, matyti gražius veidus, apnuogintus kūnus?
Dievas, sukūręs protingas ir laisvas būtybes, laukia iš jų laisvo klusnumo. Vis dėlto dalis sukurtųjų angelų Dievui nenusilenkė, ištarė lemtingą „Netarnausiu!“ Panašiai pasielgė ir pirmieji žmonės ragaudami užginto vaisiaus. Žmonių nuodėmių padariniai žmoniją lydi per visą istoriją. Ką skaitome istorijos vadovėliuose? Karai, maištai, žudynės… Mūsų „šventa“ žemelė yra permirkusi krauju ir ašaromis. Ypač dramatiškai atskleidžia nuodėmės padarinius Kristaus kančios kryžius. Jis griauna mūsų lengvabūdišką požiūrį į nuodėmę. Jis neleidžia užsimerkti prieš nuodėmę, neleidžia jos subanalinti, sakyti, kad tai menkniekis.
Tačiau būtume labai trumparegiški, jeigu Kristaus kryžiuje matytume tik nuodėmės padarinius. Ar neįžvelgiame čia nepalyginti svarbesnio dalyko, mums itin reikšmingo? Ar neįskaitome jame tikrojo Dievo vardo, kurį užrašė šventasis Jonas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Dievo meilė tebūna visų mūsų gerųjų pastangų skatintoja, Dievo meilė tebūna mums vilties ir pasitikėjimo šaltinis. Sakykime su šv. Pauliumi: „Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 31–32).
Geroji Naujiena, o ypač šio sekmadienio, mus tikrai labai stipriai provokuoja. Evangelinis siekinys yra tas, kad Dievas nori mus prakalbinti mūsų tikrovėje ir užduoti mums klausimą, kad mes surastume atsakymą ir pradėtume veikti: imtume savitą kryžių, o ne nuo jo bėgtume. Vis dėlto, ar mes esame panašūs į apaštalą Petrą, kuris siekia „išgelbėti“ Jėzų nuo jo kryžiaus? Ar mes drąsiai imame savo kryžių ir sekame paskui savo Viešpatį Jėzų, kuris yra nepatogus mūsų užgaidoms ir nepasvertiems įgeidžiams?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
