Sigitas Birgelis, punskas.pl
Kas yra verbos, žinome visi. Tai iš augalų šakelių ir gėlių supintos puokštės, kurios Verbų sekmadienį yra šventinamos bažnyčioje. Verbų pynimo tradicija pasaulyje žinoma nuo kelių šimtmečių, o kai kuriose kultūrose net tūkstantmečių. Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 m.
Senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje religinėse ceremonijose buvo naudojamos palmės. Iš Šventojo Rašto žinome, kad bibliniais laikais Jeruzalės gyventojai sveikino Jėzų palmių šakelėmis. Europoje, kur palmių nebuvo, religiniams reikalams naudoti vietiniai augalai.
Viduramžiais Europoje (V–XV a.) verbų šventinimo tradicija plačiai paplito katalikiškuose kraštuose. Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse pradėta pinti įvairiaspalves verbas iš džiovintų augalų.
Lietuvoje yra žinomos Vilniaus krašto verbos, kurias pradėta rišti apie XIX a. vidurį. Šiuo metu yra apie 15 kaimų aplink Vilnių, kurie gamina verbas. Jos atliekamos iš džiovintų gėlių, žolynų ir žolelių, kruopščiai surišamų į sudėtingus raštus. Ši tradicija yra viena svarbiausių lietuvių tautodailės formų. Rankų darbo verbos parduodamos per muges, ypač Kaziuko mugėje Vilniuje, kuri vyksta kiekvieną pavasarį prieš Verbų sekmadienį.
Mūsų krašte žolinės verbos (yra dar popierinės ir iš drožlių) daromos iš barškučių, ašarėlių, katpėdžių, sausučių, šlamučių žiedų, motiejukų, avižų ir rugių varpų, smilgų ir nendrių, samanų ir kankorėžių. Verboms naudojama apie 30 įvairių augalų rūšių. Žolynus prie 30–60 cm ilgio vytelių priraišiojama taip, kad susidarytų raštai. Augalus verboms renkama vasarą, kai ryškiausi žiedai ir netrapūs stiebeliai. Kad geriau sudžiūtų, sukabinama pastogėse arba ant aukšto. Samanas raunama vėlai rudenį, o nendrių viršūnes pjaunama kai užšąla ežerai. Verbas pradedama rišti tuoj po Užgavėnių. Pradedama nuo viršūnės. Verbų išvaizda priklauso nuo rišėjų charakterio, įgūdžių, meninių sugebėjimų, turimų augalų ir kt.
Verbų pynimas kaip gyva tradicija, be Lietuvos, yra išlikusi dar Lenkijoje, Baltarusijoje ir kai kuriose kitose šalyse.
Religiniame kontekste verba siejama su krikščionybe, t. y. su Verbų sekmadieniu. Verbų sekmadienį į bažnyčią verbas nešasi beveik visi – vienas didesnę, kitas mažesnę. Žmonės pasakoja, kad seniau didžiausią verbą turėjo neštis namų šeimininkė. Vaikų verbos buvo kuklesnės – dvi trys šakelės.
Verbos buvo šventinamos bažnyčioje. Pašventintas žmonės laikydavo namuose visus metus, kad saugotų nuo perkūno, pasėlius apgintų nuo krušos, graužikų, sausros ir kitų nelaimių. Jas užkišdavo po sijomis ar už paveikslo. Sudegintų verbų pelenai yra barstomi ant žmonių galvų Pelenų trečiadienį. Tikėta, kad Verbų sekmadienį pašventintos verbos atneša sėkmę žemei, gyvūnams, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą.
Buvo paprotys smilkyti parsineštą verbą. Jei dūmai sklaidėsi po kambarį, nelaimės aplenks namus, jei traukia pro duris – namuose kas nors greitai mirs. Žmonės smilkydavo kambarius, kad apsaugotų namų gyventojus nuo audros, dėdavo po perinčia višta, kad vanagas nepultų viščiukų.
Mūsų krašte (ir ne tik) buvo paprotys Verbų sekmadienį „plakti“ šeimos narius verba. Jaunimas plakdavo tuoj po pamaldų, čia pat šventoriuje, Punsko aikštėje ar pakeliui į namus. Tikėta, kad tai padės ilgai išlikti jauniems ir sveikiems. Grįžę iš bažnyčios žmonės ieškodavo miegalių ir radę juos nuplakdavo. Mušdami sakydavo: „Ne aš mušu, verba muša, už nedėlios bus Velykos!“ Buvo ir vaikams skirtų posmų: „Verba plaka, verba plaka, paganyk telyčią, nepamesk trinyčių.“ Tikėta, kad pašventinta verba išvaro ligas, todėl plakė ir ligonius sakydami: „Ne aš plaku, verba plaka. Būk sveikas nuo metų lig metų.“
Plakdavo ne tik miegalius ar ligonius, tėvai plakdavo vaikus, vaikai – tėvus, senelius, žmona – vyrą, vyras – žmoną. Tik XX amžiaus viduryje plakimas tapo vaikų privilegija. Už plakimą vaikai gaudavo kiaušinių. Plakdavo ne tik Verbų sekmadienį, bet ir per Velykas, pirmąją arba antrąją dieną. Vaikai kėlėsi kuo anksčiau, kol dar nesukilę kaimynai, kad užkluptų miegančius ir užsidirbtų margučių. Nebūsi pirmas, gali jų ir negauti. Pašvęsta šakele kaimiečiai pavasarį sudroždavo gyvuliams, pirmą kartą išvaromiems pasiganyti.
Verbos yra svarbus mūsų krašto tautodailės dirbinys. Jas Punsko ir Seinų krašto žmonės riša savo malonumui. Kaip tikina etnografė Aldona Vaicekauskienė, verbai surišti pakanka 10–12 pagrindinių augalų. Tinka rugiai, kviečiai, motiejukai, linai, jonažolės ir kt. Netinka miežiai, ramunėlės.
Apie verbų pynimą Jurgita Stankauskaitė rašė:
„Pas mus tep sakydavo an verbų, ba nelabai kas seniau pyndavo tokias gražas verbas, kokių šandė yra. Nusipjaudavo tį kokių šakutį žalumyno, daugiausia žalio krūmo, padabydavo katukais (ne, katių už uodegų nekabino, ca ciej, kų an krūmų pakelėsia auga), surišdavo stanguti ar suspausdavo sidabruku ir pirmyn in bažnyčų. Verbų moteriškės pasdarydavo per penkias minutes – arba namie, arba aidamos pakeliui in bažnyčų. Sakau „seniau“, alė, kad ir šitais čėsais nelabai daug kas pasistengia padaryc tokių tradicinį, lietuviškų verbų. Kad ir aš paci gyvenimi tokios nenupynus. Cikrai. Sarmata mažum prispažyc, alė norinc gražų pasdaryc, raikia ruoščis per visus metus. Taigi tenka jau no baisiai seniai misnyc, kokių augalų prisdzovyc, kad paskui možnėt nuspync dailių ir spalvotų verbų. O kap mano atveju daugiausiai apė jų prismenu valandų prieš mišas, tai tep ir išaina. Gal jau ca giminynga. Mano namuosia močutė, katrį be gėlių gyvenc negalėj – skindo jos daržalis žieduosia, niekad jų neskynė, nedzovino ir nerišo verbų. Verbų sekmadienį prieš aidama in bažnyčų nuveidavo in daržalį, nusilauždavo vienų gražasnį nemažų ciso ar tį panašaus in cisų krūmo šakų, o kitų mažasnį dzieduliu už palto atlapo usikišč. Ir tep pasdabinį aidavo poterauc. Aišku ne rozu, ba močutė visadu ankscau, o dziedulis vėliau. Turėj kiekvienas atskirų savo ėjimo in bažnyčų tradicijų. Prieš mišas vienas poteraudavo, o kitas pletkų sumesdavo an suoluko prie bažnyčos. Ca jau toki buvo bažnytkaimio privalumai, kap bažnyča po nosiu.“[1]
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] https://www.punskas.pl/ekologija/verba-musa/
