Mūsų krašte išliko daug pasakojimų apie žydus. Vieni jų nuoširdūs, kiti turintys antisemitizmo atspalvių. Apskritai mūsų žmonės gerbė žydus, bet jų atžvilgiu pasitaikydavo ir juokų bei užgauliojimų.
Mažus vaikus motinos neretai gąsdindavo žydais. Sakydavo: „Nežiūrėk į šulinį, nes išlįs žydas.“ Jei vaikui kabodavo snarglys po nosim, juokdavosi, kad iš jo nosies lenda žydo koja.
Punsko krašto etnografas Juozas Vaina yra surinkęs daug tautosakinių pasakojimų apie žydus. Kviečiu pasiskaityti.
Punsko žydelis su dzūku pirko per jomarką karvę pusiau taip, kad žydui atiteks priekis, o dzūkui pasturgalis. Praėjo diena ir kita. Žydas karvę pašeria ir pagirdo, o dzūkas atėjęs karvę pamelžia. Žydas ragina, kad ir dzūkas nors pagirdyti ateitų. Dzūkas išsisukinėdamas tarė: „Tavo pirmagalys, tai tu šark ir girdzyk“. Žydas ėmė ir savo karvės pirmagalį papjovė. Išgaišo ir dzūko pasturgalis.
Pasitaikydavo ir žydų tarpe neklaužadų. Prieš pat paskutinį karą ir tarp jų buvo komunistų, nenorinčių paklusti rabino parėdymams. „Irškė pac pasakoj. Pūncki buvo bagotas žydas Šperlingas, biat su mažais niasiskaitė, niai an škalos dau. Rabinas jam sako: „Kap tavo tėvas numirs, aduosi už viskų“, o tus, kad „dovanai pakavosit“. Pūnski gyveno girtuoklis žydelis ir dažnai an gatvės nakvoj. Numirė to bagoto tėvas, o sūnus radis anų gyrtų parniašė namo, nurangė skudurus, aprangė tėvų tais skudurais, išpurvino ir nuniašė ton vieton, o anų aprangė tėvo drabužais, nuviadė an kapų, paguldė ir paliko dzvi bonkas snapso ir valgio. Tam pasdarė šalta, tai nubudo ir, radis snapso, vėl išgėrė, o vakariais namo, da pamisno, ar jis nianumiris, biat pažūrėj taip gražai apsirangis ir da užmigo. Vakari, pareina namo, piar langų pažūro, kad paci an pialanų sėdi. Jis vė in kapinias. Tį randa valgyc ir išgerc, ir vis miega. Žydai tamsiai radi bagoto tėvų labai susirūpino, uždėjo an viažimo, kožnas už vadialių arklį pavėdėj ik Trojanauskienės šulnio, nusiprausė rankas prie šulnio ir grįžo,
o keturiesa, kad niabūt miestelin šniaktų, kad gatvėn numirė, palaidoj atsavuoj. Bagoto sūnus ir savo langi instatė dzvi žvakes, tai žydai žinoj, kad tėvas miris, biat jau traca dziena, o tus laidotuvėm visai niasirūpina. Po miestelį ėj gandai, kad nakcimi vaikšto miris bagočaus žydo tėvas. Rabinas liepia pašaukc tų bagotų žydų. „Tu gal niažinai, kad tavo miris tėvas, kap užeina karčamon, tai visi išlaksto. Ateina no kapinių ir vė in kapinias eina“. „Tai mažu tus pijokas taip daro?“. „Nia, kad mes tų pijokų palaidojom“. „Pijokas greicausia gyvas, jūs jį parveskit, o jūs mano tėvų anųdzien palaidojot“.
Caro laikais traukinių vagonai buvo suskirstyti į keturias klases. Patogiausia, bet brangiausia buvo pirma klasė. Pirmos klasės vagonu keliauja mažai, bet turtingų žmonių. Jiems nuobodu. Rusas mėgina šiaip, mėgina kitaip, bet negali įšnekint bendrakeleivio žydo, kurs nenori net iš pinigų lažintis. Rusas pasiūlo: jai žydas neįspės jo mįslės, tai mokės rublį, o jeigu rusas žydo mįslės, šis mokės tris rublius. Žydas pagalvojęs sutinka, bet su sąlyga, kad jis pirmas pradėsiąs. Rusas sako „Gerai“. Žydas pradeda: „Nei žalias, nei raudonas, palubyje kabo, bet nepakabintas, o jeigu nukristų, tai nesusimuštų. Kas?“. Galvojo, galvojo rusas ir tą, ir kitą, bet nieko tinkamo nesugalvojęs padėjo trirublinę. Žydas ima trirublinę, o rusas klausia mįslės atsakymo. Žydas deda savo rublį ir pareiškia, kad ir jis nežinąs atsakymo.
Tarpukaryje žydai gan įkyriai kviesdavo gatvės praeivius į savo parduotuves. Merkinės žydas priekaištauja dzūkui, kad tas pas jį nei žibalo neperka. „Kas pas tavi gali aic pirkc?“ „Nu ko?“ „Žmonės šniaka, kad tu žibalų su vandeniu maišai“, – sako dzūkas, o žydas nelaukdamas atsako: „O, kad jį padla, pilc, dopilc, no kam maišyc?“. Žydas žibalą laikė statinėje, iš kurios į bonkas pripildydavo siurbliu įstatytu į tą statinę. Jis iš tikro į statinę su žibalu įpildavo ir vandens, o tas būdamas už žibalą sunkesnis nuskęsdavo į dugną, o ir siurblys siekdavo patį dugną. Fizikos dėsnių žydas nesimokęs dzūko teigimu užsigavo, nes jisai juk maišymo supratimu nemaišė.
Pas ūkininką užėjo žydas prašyti, kad jį nuvežtų į Kalvariją. Ūkininkas pareikalavo 15 litų, o žydui atrodė per brangu, ir jiedu nesutarė. Žiūro ūkininkas, kad žydas dar vieškelio nepriėjęs grįžta, o grįžęs prašo parduoti akmenį gulintį pakelėje. Suderėjo 10 litų, bet tą akmenį reikia nuvežti į Kalvariją. Gaspadorius liepia bernui kinkyti arklius ir vežti Kalvarijon. Kalvarijoje žydas išlipo iš vežimo ir eina, o atvežęs bernas šaukia, kad akmenį pamiršęs. „Gali jį vežtis namo“, – atsakė žydas.
Moteriškė nunešė parduoc užtupėtus kiaušinius, o žydas sako: „Motehiške, tavo pautai kliuksi“. Seniau kiaušinius vadindavo pautais. Žydai, pirkdami kiaušinius, prie ausies kratydavo ir klausydavo. Užtupėto kiaušinio vidus kliuksėdavo. Seniau vištos, ypač vasarą, darydavosi lizdus kur patvoriuose, kluonuose, pasvirnėse ir pan. Kartais rudenį pasirodydavo višta su pulku viščiukų, vadinamų slapukais. Vėlyvą rudenį sunkiau auginti viščiukus, todėl šeimininkės suieškodavo lizdus ir parinkdavo kiaušinius, kuriuose jau vystėsi viščiuko gemalas.
Jeigu pasitaikydavo kokiam žydeliui iš svetur Punske prisiglausti, tai kiti žydai sumesdavo jam pinigų, gyvenimo pradžiai. Jis už tuos pinigus prisipirkęs adatų, sagų, siūlų, muilo ir kitų smulkmenų su dėžele ant pečių lankė kaimus eidamas nuo pirkios į pirkią, čia savo prekes parduodamas už pinigus, čia mainydamas į kiaušinius ar kitas kaimo gėrybes. Muilą iš bendro gabalo pjaudavęs siūlu, iš viršaus gabalo užimdamas plačiau, į pažemį nuleisdamas siauriau.
Kartą mergina pas žydą nusipirko miltelių blusų naikinimui. Tam išėjus, mergina jį pasivijus ir klausia, kaip tuos miltelius reikia vartoti. Žydas atsakęs: „Nagi, širdele, blusą pagauk, pražiodyk, įpilk miltelių ir blusa kaip mat nudvės“.
Žydas pas kryžių pridiargė, ir užjoj kazokas. Truktiarė pitku ir liepia suėsc. „Ui, laisk nor pipirų pabarscyc, ba labai šlykštu“.
Buvo žydų, kurie 1863 m. sukilėlius rėmė, nors žinojo, kad už tai grėsė mirties bausmė. „Pas žydų kazokas klausia: „Pivstancov jost?“ O žydas sako: „Tu adna stancja, tu druga, možna do karty grac“. (Čia viena patalpa, čia kita, galima kortomis lošt). Tai kazokas klausia: „A porachu imiejesz?“ (Ar turi parako?), o žydas: „Sora, gib en tvarog“(Sore, duok varškės). Kazokas niaiškiantis vė klausia: „Ja tebe kažu, u tebe metiažnikov jest?“ (Aš tau sakau, ar pas tave sukilėlių yra?), o žydas: „Sori, o vos di miatiažnikes?“ (Sore, kas tie sukilėliai?)
Feibkė nupirko virvį pakaruoklio ir inmerkė šnapsan, kad daugiau pritrauktų. Žmonės kap sužinoj, niekas nėj pas jį gerc. Gyveno kur dabar Kuculis. Jis ir vopnų (kalkes) diagė. Už Mikalauskaitės pirkios buvo piačus. 60 karčų lindo. Pajaujis tris dzienas kūrydavo. Sausu medzu diagė. Kašis kainau vienų kapeikų.
Gyveno stubukėn boba ir nuspirko grabų. Atsigułė ji pasmieruoc, ar geras. Prasvėrė duris žydas. „Ui, šarmenys“. O toj kelias. Lepc žydas ir numirė.
Vienas žmogus, no Pūncko apylinkių, nuvažau in Varšuvų. Nu ir jis ėj, ėj ir usimanė an savo reikalo. Kur aic? Jis ir tį ir tį, kluono niekur nėr. Alia an kokio kiemo užėj, ir nėr rodos klausykit. Acitūpė, paliko tį savo viskų, o savinykas išėjis: „Paimk“. Nėr rodos, kų tu, brač, speračysies? (neklausysi) – kailin gausi. Skiapetukėn suvynioj ir aina šaligatviu. Aina šaligatviu, alia daėj cies mėsinį, kur mėsų pardavinėja, ir tus savinykas, žydelis, apžūro, kad pavogė tį mėsos kas – niat visų svarų, o tus skiapiatukėn niašės. Žydas išlėkis jį pasgau, pagriebė iš rankų, atnešė an vogų (svarstyklių) – kap rozas – nia visai svaras. Tai jis padėj tų „mėsų“ su skiapiatuki, o tam žmogu piar ausis, piar ausis ir piar duris istūmė: „Tu tokias, nia tokias“. Mūsiškis lankiškai nesuprato, kų tas žydas rėkė. Nu dar jis galvoja, kas piar tvarka, kad prastai šniakanc, kad jį būt mušį, kur pridiargė, tai da suprastų, alia kad iš jo atėmė ir mušė? Tai už kų ca tus galėj būc? Niažino ir niaturi pas kų paklausc. Parvažau jis namo iš Varšuvo, tai visas sodzus sułėkė sužinoc, kap tį tan Varšuvi, kap ir kų jis matė. Nu jis viskų pasakoj, pasakoj, alia an rašto (pabaigoj) sako: „Jai svaro niapridiargsi, tai Varšuvi kailin kų gauni, tai gauni.“
Ca da gražau kap vaidinimas. Šnekėj, kad per dzidzųjų nakcį (Ilgoji naktis) vienų žydų (velnias) neša. Smalėnuosa, kap užpuołė nakcis, atėj keliesa sustarį ir paėmė žydų, o jis buvo kalvis. Atnešė jį iki Bokšų cilto ir pakišo po ciltu, o buvo labai tamsu. Važuoja žmogus, girdzi dejuojancį. Pasilankis po ciltu: „Kas ca?“ Žydas pats pažino. „Velnias ca tavi atnešė?“ „Nu ko? Nežinot kap pas mus yr?“ Bet nesako, kad velnias nešė. Parsivežė namo, aprangė, dau valgyc ir paguldė, o pac nuvažau in Smalėnus duoc žinios. Mato per langų, kad žydelka an pelanų puoduko sėdzi (tokiu būdu žydės gedėdavo mirusio vyro). „Ko tu ca sėdzi?“ „Negerai, žmogus (vyras) numirė“ ir ta nesako, kad iš namų velnias paėmė. „Tavo vyras gyvas“. „Nu, kų tu žinai? Ar cikrai gyvas, pasakyk“. Rytojaus dzien žmogus nuvežė tų žydų namo in Smalėnus, o tus: „Kadu tau cik raikės in kalvį, aš tau viskų padarysiu“. Tai buvo tarpukaryj. (Ona Stanelytė, Ožkiniai)
Žydai ciki, kad kap miršta žydas, tai pas gyvulį pabūna dūša (vėlė), o kap gema žydukas, tai dūša pereina in jį. Damnioko Jonuška sako: „Aš tai necikėjau, cik svilinu kiaułį ir kiūsc Cypliškių Lachmano vaikas. Kap bešnekėdamas usvilinau, tai pūsłė cik „psss…“ ir sakau, kad žydo dūša išėjo. „Ko in gyvuliu ir aviu tai aina, o in kiaulu to ne“. (Jurgis Drūtys, g. 1904 m., Didžiuliai)
Kadaisia kraučiai tai daugiausia žydai buvo. Kap kunigas kalėdoja, tai ciej nesrodo, o gaspadorus vėl kad pamacyt. Pas vienų gaspadorų trysa siuvė, ir kap kunigas an kiemo užvažau, tai jiej pasislėpė kamarukėn. Kunigas užėj ir juos šviancyc. Taigi jiej, kad jau spiegė, tai baisiausia.
Žydai sumušė lažybas. Ir radosi drąsuolis, kad kapinyne įkals nakcu kuolų. Tai bus žanklas, kad jis žydų kapinyni buvis. Paėmė kirvį, prie kitų nutašė kuolų ir jį nusinešė. Kaldamas kapinyni kuolų prikalė savo sarmėgos kampų, isigando ir numirė. Žydas sako: „Kų tai lažybos padaro“.
Šaltėnų žydo mirė vuošvis, o laidoj Puncki. Susukė žydų paklodėn, kap pas juos madon ir veža iš Pavercimių kalno. O ca vis vaidėsi. Kap tai akmuoj pagau paklodį in ratų ir surietė žydų. Atsigrįžta, kad sėdzi vuošvis. „Gulk!“ Tus negula, tai jis jam botkaicu, botkaicu, o tus visciek negula. Taip žydas bėgc in Punckų. Ateina jų daugiau. Mato: susukta stebulėn paklodė ir pasodzino žydų.
Šaltėnuosa gyviano žydas, tai jis matai, isipiovė skylę durų lantoj ir piar jų čurina. Ėjo vienas iškrėtis bučus ir niašėsi ščupokų (lydeką). Priėjis ir užkabino an myžaklio. Žydas: „A škac.“ O ščupokas, žinia, kad ir niagyvas, turi in vidurį lanktus dancis ir niapalaidza. Pašaukė žmonos ir toj atkabino.
Aš rozų ėjau per rinkų, ir tį kokias nešparas (mišparai) buvo, nežinau. Tai Mešerkienė su kitu židauku su kašais ir su baronkom ėj ir pardavinėj, tai iš vienos daugiau pirko, tai jos susibarė. O ca Leibčikas, buvo da tokias advokatas, tai ėmė an tų židaukų barcis jau tį židauckai. Sako: „Jūs besarmatės, žūrėkit iš jūs gojai juokiasi“.
(Iš Juozo Vainos užrašų)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
