Nebūna jumiem tep, kad baisiai kažko užsimanot ir nieko negalit daryc, kol negaunat to, ko norit? Man tep būna nebent su saldumynais, ba šnekanc apė, kap tai pas mus pasakytų, normalų maistų, nejaudzina joki kukuliai ar picukės. Dėl tokių čakuliado antpuolių, atrodo, galėtau kocbi pėsca in Pūnckų nuveic. Aišku, perdedu. Nėra namie saldumyno, tai nėra. Apseini žmogus, nebent stalčuj randzi gabalukų mielių, cukraus ir myltų. Tuoj ca kų ir sumisnu susukc. Gerau tį kokia mielinė banda, kų cik iš pečuko ištraukta, nei cukraus ir EEE privarytas čakuliadas.
Šandė man užėjo isikepc krustų. (O kap jūs sakot: „kepat krustus” ar „verdat krustus”?) Nulėkus iš pac ryto in tvartų prispyliau pieno, išėmiau iš… gerai, tegu bus, kad šitų sykį pavartosiu žodzį „šaldzytuvas”… šaldzytuvo mielas ir margarinų, tuoj ca viskų acicinkamai išlaidau, pašyldiau, palaukiau, kol iškils, ir sulipdiau neblogų tešlų. Lukterėjau, kol pakils, paskui iškočojau ir padarau krustus. Misnau, kad kol keps antra porcija, imsiu ir ca kokį žodzį parašysiu, alė kad tep prie krustų nesduoda. Grait padlos parunda, raikia aversc ir, žūrėk, jau traukc iš puodo. Turėjau sukepc visus, o paskui imcis kito darbo.
Sėdzu, rašau ir valgau krustus. Tai katram dar sailė nuvarvėj? Nu ir ko? Sailiojies, tai paraitok rankoves ir valiaj, kap tai mano tėvukas būt pasakis. O tas tėvukas tai buvo mano naminis dziedulis. Kap jau daėjau iki tėvuko, tai tep cikrai ne dėl savį kepiau krustus. Svarbiai progai. Tėtės gimtadieniu. Dovanų nuvešu. Cikrausia pamisnot, ot dovana krustai. Žinot, tį kokio pirkto plastikinio šlamšto pasaulis pylnas, o mano tėtė neužsiima plastikų perdzirbimu, tai jam cikrai neprisduos. Jaigu kas norėtų kadu prisgeryc mano tėtei, tai prikepkit krustų ir atneškit litrį pieno, alė to cikro, ba iš krautuvės nepripažįsta. Tep kad gražai užpokuoci, papudruoci ir kukardu užrišči laukia vakaro. Važuosiu pylnu glėbiu krustų.
Kų norėjau šituom tekstu pasakyc? Šitais čėsais labai nutolom no dovanojimo ir dovanų prasmės. Kodia pucam po nosiu, kap pagalvojam, kad va tį kam raikės dovanų pirkc? Ba mūs galvoj sėdzi kipšas ir sako, kad dovana turi būc iš krautuvės, dzidelė ir būtinai brangi. Nesvarbu, kad an jos neparašyta, alė gi mūs sąžinė turi būc rami, mažum kadu teks kam paskvolyc. O tus, kų gauna dovanų, daugiausia cik laukia isižojis ko prabangesnio dalyko. Kažkap mes ritamės da žamiau nei žamai… Ar krautuvės gimtadienio progu dalina širdzies šilumų? Nu ba, mano galvu, dovanoj svarbiausias noras padovanoc kažkų no širdzies, kažkų įsimyncino ir originalaus. Kiba kad aš čudniau žūrau in dovanas. Tegu bus, kad krustų salduma man galvų apsukė, alė kap misnu, tep rašau ir su jumiem pasdalinu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Aš ir valgius blynus, keptus sanan pečun an kopūsto lapo. Gera mincis, ca ko apė juos daugiau pasicakavyc ir su Jumiem pasdalyc 🙂
Juozai šventabandzį prismenu, man labai gardus būdavo kap an karšto uždėdavau sviesto ir jam išcirpus su pienu buvo kap mano dziedulis sakydavo “karališkas valgis”. Prismenu ir tuos blynus an kopūsto lapo keptus ir su spirgucais padaži su saldzu smetonu, tai valgis su pirštų palaižymu. O Jurgitos iškepti krustai tai labai mėgstami vyresnių. Juos galima vyrc alyvoj arba ir kepc. Cik ca punskiecai vadzina ausukėm, ba krustai tai tai lankiškai skamba.Buvo tokias sanas aukštaicis jis kitap vadzydavo, bet man atrodė kad jis bliuznija.
Cikrai nežinau kų tynajus su krustais daroma ba aš jų nevalgau. Iš jaunystės prismenu, kap mama rozu su duonu kepdavo dešras, bobų (kugelį), preskucus, šventabandzį (labai skanus su šviežu pienu) ar an išdzovinto kopūsto lapo dzidelį bulvinį blynų su spirgucais. Labai mėgau valgyc lašinius su cibuliu ( viena Pūncko močutė mokino anūkėlį , kad lietuviškai raikia sakyc tibulis) ir namini duona. Tai būdavo gardumynai (mniam, mniam, mniam), kad net šandzie prisiminus man varva saiłės. Kažnec ar kas valgė šventabandzį?