Kap niekadu mokslo metų pradzų pralaidau mašinoj. Raikėjo važuoc, tai važavau. Net nebūtau pamisnus, kad pamacysiu daugiau, nei cikėjausi ir dzaugiuosi, ba vis tai šokia tokia nauja pacircis. O buvo an ko pažūrėc ir susimąscyc.
Važuodama per kaimus, miestelius ir miestus, matiau in mokyklų ainancus vaikus. Vaikai paspuošį ailukėm, o mergšukės baltom bliuskutėm ir juodais sijonukais. Vyrasnių mada buvo kitokia. Daugiau juodos spalvos. Cik ilgi, vėjo plaikstomi plaukai laido suprasc, kur mergiotė, o kur vaikištukas. Visi su juodom kelnėm. Nesakau, kad negražu. Man pacinka šitų čėsų mada. Kap aš mokinausi, tai buvo galima pamiršč apė „kitokį“ apsirangimų, ba tamsus sijonas ir balta bliuskė buvo pagrindų pagrindas. Aišku, acirasdavo „isišokėlių“, alia cik tokių, katriej visus mokslo metus rodė savo ragus arba no mažens pasiraikšdavo išskircini asmenybi. Tep buvo. Ciksliau, man atrodo, kad tep buvo.
Be aprangos, in akis krito da vienas dalykas. Pravažuodama pro pulkų jaunimo, pastebėjau, kad visi iki vieno neužsidėjį kaukių. Visi linksmi, juokiasi, tį kų rankom skėscodami pasakoja, aiškina, dėsto savo teisybes, stūmdosi, apsikabinėja, trukteli už rankovės, rikterna, tarasi aic kažko skaniai užkąsc. Pasjautiau lyg būtau persikėlus in 2019 mokslo metų pradzų. Ogi dabar pandeminis laikotarpis. Mokiniai nėjo in mokyklų net 5 mėnasius! Vieni mokinosi, o kici jautėsi kap atostogose. Mano čėsais tai būt buvus svajonė, jeigu… Užtaigi. Jeigu! Virusas visų pasaulio tvarkų sumaišė. Bent jau (ypač) Lenkijoj. Buvo draudzimų, paskui atlaisvino biskį, o dabar jų vė pylna – ir da daugiau. Mokiniai grįžo in mokyklas, katrose insigalėjo ciek keiscausių draudzimų ir paliepimų, kad galvoj netelpa. Tai, kas darosi gatvėse, o kas mokyklų ribose – du pasauliai. Isivaizduoju, kad mokytojai irgi varto akis in viršanybių insakymus, alia kų jiej gali, jeigu viskas priklauso no svarbesnių galvų… Mokykloj vaikai negali būrcis, turi laikycis actumo, kiekvienam turi būc užcikrytas acicinkamas plotas… Žodzu… Norinc 100 procentų išpyldzyc raikalavimus, mokiniai turėtų vaikščoc kap tos antukės – ailuki, kad nor kas per arci nepriaitų, o kap priais, tai duoc su rykšti per sparnų, kad pastrauktų. Žodzu… Ba tep pasakė, ir tep raikia, o kad už mokyklos sienų žmonių gyvenimas panašėja in tokį, koks buvo prieš pandemijų, tai jau nesvarbu. Dabar da daugiau bus šūkšlinimo ir vienkarcinių daiktų naudojimo. O nauja karta mokinasi, siurbia viskų kap dėlukės. Pro mašinos langų norėjosi ciem mokiniam rikterc, kad gražu žūrėc in jų laimyngus veidus ir sykiu užjausc, kad turim tokių tvarkų, kokių turim. Cikėkimės, kad viskas graicau perais, negu pranašauna. Cikėkimės – bus gerau.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl