Vakar šventėm Riebų kecvirtadienį. Nor man tas žodzis „šventėm” nelabai per liežuvį peraina. Gal todia, kad man asmeniškai tai jokia šventė. Ot tokia dziena, kadu žmonės prisperka spūrgų, nor turėtau rašyc „pončkų”, ba kap sakydavo pas mus – duodu rankų atkirsc, kad mažum vienas mūsiškių procentas vartoja žodzį „spūrga”, o visi kici (kap ir aš) pončko nevadzina jokiu spūrgu. Cikrausia iš šono negražu, alė tokia teisybė. Darykit jūs sau, kų norit.
Nu ir kap jau prisperka, tai tep valgo. Nu ir visa ca jumiem šventė. Nor ciej, katriem mažum neraikėt tų riebių burbulų valgyc, gali pasiteisyc, kad „šandė man možna, ir pabucuok tu mani kažkur!” Gerai, gerai. Šitų rozų nesikabinėsiu. Šandė noru papasakoc, kodia man šita dziena nėra šventė.
Daugiausia visos šventės mumiem prigyja no jaunų dzienų. Kitap sakanc, kap buvo namie, tep ir nešam savo patirtį per visų gyvenimų. Pas mani namie nebuvo švencamas Riebus kecvirtadienis. Įdomiausia, kad iki galo nežinau, kodia. Kap šandė acimenu, kad apė šitų dzienų dažinodavau iš dziedulių, katriej rycinėm valandom nuvėjį in krautuvį nuspirkc duonos, paraidavo su spūrgom ir sakydavo, kad va, šandė lenkų pončkų šventė. Deja, deja, visadu o visadu sakydavo lenkiškai. Nu ba ca, kap būt pasakis mano dziedulis, lenkų šventė. Gal užtai pavadzinimo niekas nelietuvino. Juokingiausia, kad dziedulis beveik kasdzien pirko spūrgas. Mėgo usigarduoc prie arbatos. Kap kadu mama paci jų kepdavo, alia tadu, kap daugiau čėso turėjo. Žine, kad prie jų raikia pasterlioc. A, da apė šitųdzien dažinodavau iš televizoro.
Mokykloj tepgi nebuvo mados švęsc šitos dzienos. Mažum ir buvo tųdzien in mokyklų atvežta daugiau spūrgų nei tį kokių kitų bandukių, alia aš ir tep visadu rinkausi barankų. Čudniau nei visi, alia to nesuraikšminau. Kas jas mėgo, tas pirko. O man spūrgų galėj nebūc.
Ir kad da būt juokingiau, vakar paci kepiau storų ir iki pilvo skausmo riebių spūrgų. Ha ha ha. „Tai kų, sakai, nešvenci?” – misni sau, skaicytojau. Iškepiau, ba nor rozų raikia ir vyru prisgeryc, ir tep pasmokyc kepc ko gražesnes ir skanesnes. Gi tuoj žiemų vysim. O kap išvysim, tai bus pavasaris. O kap ateis pavasaris, tai možnės iškylauc – sėdėc an šviežos žolukės ir valgyc šiltas spūrgas su puoduku arbatos. Tai bus šventė!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
