„Terra Jatwezenorum“ XII tomo 1 dalyje yra spausdinamas Vilijos Ragaišienės straipsnis „Ligos ir jų gydymo būdai Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“. Straipsnio autorė, remdamasi minėto žodyno medžiaga, aprašo dzūkų ligas ir jų gydymo būdus.
Dabartiniai gydytojai bei jų taikomi gydymo būdai ir šiomis dienomis vertinami nevienareikšmiškai. Vieni žmonės juos giria, vertina skiriamus vaistus, kiti ne. Dr. Vilijos Ragaišienės straipsnyje galima rasti pavyzdžių, kai gydytojai, užuot išgydę žmogų, jį dar labiau susargdina, o jų skiriami vaistai daugiau kenkia, nei padeda.
Žodyne galima rasti daug įdomios medžiagos apie gydymąsi namuose liaudiškomis priemonėmis. Nuo senovės ligonius gydė moterys, kurios turėjo daug žinių apie vaistažoles, gydomąsias šaknis, burtus ir magiškas priemones. Seniausia gydymo vieta – pirtis. Joje buvo vanojama, plakama įvairių augalų – dilgėlių, beržų, ėglių, ąžuolo – vantomis.
Vilija Ragaišienė konstatuoja, kad dzūkai visų pirma gydėsi įvairiais augalais, t. y. žolių lapais, žiedais, stiebais, medžių ir krūmų lapais, pumpurais, ūgliais, šaknimis ir kt. Gydydami nesveiką kūno dalį, jie ieškojo jos panašumo su augalu: nuo širdies negalavimų vartojo širdažolę, bėgantį kraują stabdė kraujažole (stravylu).
„Nuo įvairių ligų ir skausmų geriausiai gerti vaistažolių arbatas, – rašo Vilija Ragaišienė. – Pavyzdžiui, nuo peršalimo, gripo, slogos, kosulio, plaučių ligų labai padeda aviečių uogų, uogienojų ir šaknelių, liepos žiedų (liepukų, liepiažiedų, liepžiedžių), ramunėlių (ramunių), jonažolių, pupalaiškių, čiobrelių ir kt. arbatos, pvz.: avietavuogojus virdavom nuo karščio Kb; labai gerdavom avietavuogojus, pirmas būdavo vaistas, jei jau kosulys kokis Mrc; avietės irgi nuok peršalimo Mrc; liepukai nuok kosulio, nuog gripo labai gerai Mrc; lebedos tai ir nuo gripo gerai Mrc; (nuo peršalimo) gėrėm tai jonažolas, tai ramunėlių, tai liepiažiedus Mrc; būdo jau karščis, tai kokias jonažolas verda, tai ramunius verda, tai kokias žolas Mst; jonažolė irgi vaistas nuo bronkito Knv; švento Petro rakteliai labai geri vaistai nuog bronkito Knv; pupelaiškiai tai jie nuo kosulių kokių tai Mrc; nuo plaučių uždegimo tai duodavo nasturčius kap mes vadinam Pvč; ar kosci, ar kų, išvirė kokių žolynų, liebžiedzių ar čebralių Mrc ir kt. Sergant peršalimo ir plaučių ligomis, patariama vartoti ir medų, kuris, pasak dzūkų, yra geri vaistai, pvz.: medus, cik medus, ar bronkitu vaikai serga ar kokliušu serga Mrc. Skaudamą gerklę reikia šiltai aprišti, gerti arbatų ir skalauti ramunėlių nuoviru, pvz.: gerklį tai ot apriždavo šaliku šiltai, ir nu gerdavo vaistažolas kokias Mrc; kab gerklį sopa, gerai ramuliais paskalauc Kb.“
Šlapimo pūslės ligas geriausia gydyti petražolių, takažolių, bruknių, kiauliauogių ir meškauogių arbatomis. Takažolės, pienažolės ir jonažolės gelbsti nuo įvairių inkstų susirgimų. Sergant vidurių ir žarnyno ligomis reikia gerti ramunėlių (ramulių), kmynų, pelynų, gysločių arbatų. Nuo įvairių uždegimų padeda medetkos (notkos) ir jonažolės, o moteriškas ligas geriausia gydytis dilgėlėmis. Žolėmis galima gintis ir nuo nerimo, nemigos ir kt. emocinių sutrikimų. Ypač padeda valerijono arbata. Neramius vaikus patariama pagirdyti aguonų galvučių nuoviru.
Manoma, kad yra žolių, kurios gydo beveik visas ligas. Dzūkai tokiomis ypatingomis vaistažolėmis laiko du augalus – jonažolę ir vaistinę taukę (kaštavolą), kurios, anot jų, gydo nuo visų ligų.
Skaudamus dantis taip pat gydydavo žolėmis. Nuo dantų ir galvos skausmo gali padėti ir degtinės kompresas. Skaudamo danties skausmą galima apmalšinti ir šaltu vandeniu.
Augalus ir jų dalis dzūkai naudoja ir žaizdoms gydyti. Žaizdotą vietą galima apdėti gysločio lapais. Žaizdas ypač gerai plauti ramunėlių nuoviru. Jas patariama gydyti ir kaštonų vaisiais.
Gerti galima ne tik augalų arbatas, bet ir jų antpilus, kurie taip pat gelbsti nuo visokiausių negalavimų. Geriausia žolių, krūmų ir medžių lapus, pumpurus, žiedus, šaknis ir kt. užpilti namine degtine arba spiritu. Ypač gerai vaistažolių užpilais trinti skaudamas vietas, dėti kompresus. Skaudamus sąnarius patartina trinti spiritu ar degtine užpiltomis kadagio ir kaštavolo šaknimis, dilgėlėmis.
Žodyne galima rasti nemažai sakinių apie žmones kamavusias votis ir pūlinius. Tačiau apie jų gydymo būdus informacijos pateikta labai nedaug. Rastas tik vienas sakinys apie voties gydymą svogūnais.
Gydytis galima ne tik augalais, bet ir gyvūnais. Dzūkai labiausiai tiki gyvatės gydomosiomis galiomis. Gyvatę galima valgyti arba gerti jos nuovirą. Gyvate dzūkai gydo ne tik žmones, bet ir gyvulius. Gyvatę galima užpilti degtine ar spiritu ir vartoti kaip vaistą nuo įvairių ligų. Alkoholiu užpildavo ne tik gyvates, bet ir rupūžes. Gydomųjų galių turi ir varlės, kuriomis gydomos karpos, pūliniai ir vėžys.
Gydyti žaizdas, sopulius, varyti rakštis geriausia lydytais kiškio taukais. Kaip vaistas vartojami ir barsuko taukai. Skaudamą ausį patartina gydyti kiaulės riebalais.
Dzūkai gydydami įvairius susirgimus, pasitelkdavo taip pat magiškus veiksmus ir užkalbėjimus. Tikima, kad yra ligų, kurių negalima pagydyti jokiais vaistais ar žolėmis, padeda tik užkalbėjimai. Užkalbėjimais gydoma nuo rožės, dantų skausmo, gyvatės įkandimo, karpų, išgąsčio, blogų akių poveikio (nužiūrėjimo) ir kt. negalavimų. Tikima, kad užkalbėtojai, t. y. šaptūnai, gali labiau pagelbėti nei gydytojai.
Žodyne pateikta patarimų ir magiškų veiksmų, kaip apsisaugoti ir (ar) išsigydyti nuo blogų akių poveikio. Užrašyta ir magiškų veiksmų verkiančiam vaikui nuraminti – jį reikia landinti per pavalkus.
Siekiant kuo didesnio poveikio, ligoniai neretai buvo gydomi kompleksiškai – žolėmis, žodžiais ir magiškais veiksmais. Kompleksinio gydymo pavyzdį žodyne galima rasti ne vieną.
Parengė Sigitas Birgelis
Šaltinis: Vilija Ragaišienė „Ligos ir jų gydymo būdai „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“, Terra Jatwezenorum XII t., 1 d.
