Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
Gyvenant šimtus metų skaičiuojančioje sodyboje, negali sustoti klausinėti apie tai kas buvo, kur buvo, kaip buvo… Tuo labiau, kad vis atrandi kokį seną daiktą, daug metų nenaudotą, nejudintą, primirštą… Pradedi juos apžiūrinėti, vartyti, skaityti ir atrandi įvairiausių įdomybių.
Ir kaip tik artėjant šventėms, į mūsų namus sugrįžo šeimininkės vadovėlis. Sugrįžo, nes atkeliavo iš Danutės Judickienės rankų, kuri anksčiau čia gyveno. Knygos dalys įsuktos į popierėlį, ant kurio užrašyta – labai senoviškas. Išvaizda jau gerokai pakitusi, nebelikę nei viršelio, nei dalies puslapių, tačiau nors svoriai receptuose ir surašyti kvortomis, svarais, lotais (19 a. pradžioje Rytprūsiuose naudoti mato vienetai), idėjų ką pagaminti Kūčių ar kalėdiniam stalui apstu ir šiandien. Tai ir karpiai, taisyti prancūziškai, lynai su sulčia, silkės sprigintos su grybine sulčia, silkinis sviestas pusryčiams. Kalėdoms tiktų žąsies kogaliai su slyvų sulčia, vištyčiai su žaliais žirniais, kimštos veršio kepenos, nugarinio raumens bifštikas. Kepto prikimšto paršelio ar tetervino receptas gal ir nepravers, tačiau gal kils kokių minčių ruošiant šventinį stalą paskaičius šiuos receptus.
Silkinis sviestas pusryčiams: išmirkytos ir nuluptos silkės sumaišyti su tarkuotu pyragu ir sugrūsti grūstuvėje, inpilant po truputį alyvos. Pertrėkšti per rėtį, sudėti į lėkštę ir šaltai padėti.
Lydeka—virinta burokų rasale: nutaisytą lydeką palikti valandai apsūdžius, užkaisti pusę gorčiaus burokų rasalo, įmesti porą svogūnų, petruškos, morkų, pipirų, babkos lapų, gvazdikų ir vieną sutarkuotą buroką. Užvirinti ir užpilti viršuj ant lydekos, užbarstytos kmynais. (Šitą sultį užvirinus reikia perkošti). Užpylus apdengti ir staiga virinti. Ištirpinti sviesto, inplakti šaukštą miltų ir inpilti, žuvei baigiant virti, palaikyti ant ugnies, kad sultis paliktų tumi. Pasninke, vietoj sviesto, galima vartoti alyva.
Žąsis kepta su obuoliais lietuvišku būdu: atimti taukus, kad žąsiena nebūtų perriebi, ištrinti iš vidaus ir viršaus druska ir kmynais, prikimšti smulkiais obuoliais ir kepti juodbliūdyj, pabarsčius rieškute supiaustytų svogūnų. Kepant laistyti verdančia sulčia. Duodant ant stalo, apdėti keptais obuoliais. Sultį užtaisyti su šaukštu miltų, stipriai užvirinti, užpilti žąsį, o atlikusią sultį pastatyti inde. Žąsis galima kimšti, vietoje obuolių, šutintais raudonais kopūstais.
Keptas kumpis: išmirkyti kumpį per naktį, išplauti karštame vandenyje, ištrinti sėlenomis, išplėsti ant stalo, suminkyti ruginių miltų tešla ir aplipdyti visą kumpį; aplipdžius inkišti pečiun, kuris turi būti karščio, kaip duonai. Išėmus luoba nuimti, kumpį nubarstyti cukrumi, sumaišius su grūstu cinamonu, ir vėl inkišti pečiun, kad apraustų. Paskirtąjį kepti kumpį reikia aplupti. Kepsniui vartojama prielaidiena.
Migdolinis kisielius: padeginti 30 migdolų ir užpilti 6 stiklais šiltos gretinės, nelabai tirštos ir visai saldžios. Kai gretinė persiima migdolų kvapu, persunkti per koštuvą, dalį užkaisti, o dalį visai atšaldžius išmiešti stikline bulvinių miltų ir supilti į verdančią, stropiai maišant. Forma pamirkyti, nubarstyti smulkiu cukrum ir, supylus kisielių, atšaldyti, paskui iškratyti.
Šafraninė babka: penkios kvaterkos miltų užplikinti puse kvortos verdančio pieno ir gerai išplakti. Tešlai ataušus, inpilti stiklinę mielių, dvi kvorti vienų trynių, išplaktų ir perkoštų per rėtį, indėti šešių baltymų putas, išmaišyti ir pastatyti šilumoje; pakilus, dėti miltų, kad tešla būtų kaip alatkoms, inberti svarą cukraus, inpilti piene mirkyto šafrano ir minkyti, pakol nuo rankų atstos. Supilti į formas, taip, kad tik trečia dalis formos būtų pripilta, ir kišti pusantros valandos laiko pečiun, truputį pakildžius.
Kadangi knygelė buvo be viršelių, teko pavargti, tačiau pavyko išsiaiškinti, kad tai receptai ir patarimai iš Lazdynų Pelėdos knygos „Šeimininkėms vadovėlis“ išleistos 1911 m. Seinuose, „Šaltinio“ redakcijoje. Gal ir jūs ją išsaugojote? Gal ką nors iš jos ruošite ir šioms šventėms. Skanaus!
